Romos Katalikų Bažnyčios kongregacija
TITULINIS arrow MŪSŲ ŽURNALAI arrow Numeris 4. 1998-10 arrow Kun. Karl Stehlin, Vedamasis
Kun. Karl Stehlin, Vedamasis Spausdinti El. paštas
2006 07 30
Brangūs tikintieji!
 
Šiemet sukanka dešimt metų nuo to laiko, kai 1988 m. birželio 30 d. arkivyskupas M. Lefebvre‘as ir vyskupas A. de Castro Mayeris įšventino vyskupais keturis Šv. Pijaus X brolijos kunigus. Ši sukaktis sukelia mumyse dvejopus, gal net prieštaringus jausmus.
Jei apmąstome varganą mūsų Motinos Bažnyčios būklę, pirmiausia mus apima gilus liūdesys. Reikėjo prieiti iki tos dramatiškos, negirdėtos padėties – vyskupų šventinimo prieš popiežiaus valią, kad būtų išgelbėtas tikėjimas, šventosios Mišios ir katalikų kunigystė. Be abejonės, arkivyskupas M. Lefebvre‘as neieškojo tokios konfrontacijos su posusirinkimine Roma, greičiau priešingai – 1976 m. jis prašė popiežiaus Pauliaus VI leisti „Tradicijos eksperimentą“. Deja, 30 metų iškilmingų, viešų perspėjimų ir kreipimųsi, kad būtų sugrįžta prie Tradicijos, 30 metų deklaracijų, laiškų, kontaktų, susitikimų, diskusijų, pasiūlymų, mėginimų, 30 metų judėjimo už Tradiciją plitimo visame pasaulyje neužteko, kad atsivertų akys hierarchijai, prisirišusiai prie „Vatikano II Susirinkimo dvasios ir vaisių“, akivaizdžiai vedančių prie Bažnyčios sugriovimo.
Neišmatuojamai liūdnas yra, popiežiaus Pauliaus VI žodžiais tariant, „Bažnyčios susinaikinimo“ vaizdas, kuris be kita ko pasireiškė neteisingomis ir negaliojančiomis sankcijomis prieš Šv. Pijaus X kunigų broliją 1975, 1976 ir 1988 metais. Visos šios nuo pradžios iki galo negaliojančios bausmės krito ant mūsų tik todėl, kad nenorėjome bendradarbiauti toje Bažnyčios susinaikinimo veikloje, nenorėjome priimti Susirinkimo ir posusirinkiminių naujovių.
Antra, nors tai ir paradoksalu, šventimų aktas mus nudžiugino ir leidžia gyventi džiaugsmu ir viltimi, kad viduryje šio dvasinio chaoso, kokio dar nebuvo Bažnyčios istorijoje, du vyskupai išdrįso padaryti tai, ką ir tegalėjo padaryti tokioje situacijoje – paliudyti Tikėjimą ir perduoti kunigystę. Ne slapta, ne sustodami pusiaukelėje, bet viešai, aiškiai ir iki galo jie ėmėsi didžiulio uždavinio – išsaugoti šventojoje Bažnyčioje integralų tikėjimą ir autentišką kunigystę. O kai atėjo laikas neteisingoms sankcijoms, iškentė tą negarbę be nuoskaudos. Tinkamu momentu, išbandę visas kitas galimybes, po gilių apmąstymų, po nenuilstamų maldų į Kūrėją, Viešpatį ir Amžinąjį Teisėją jie perdavė tai, ką patys gavo iš Bažnyčios, būtent, kunigystės pilnatvę, nepalikdami savo sūnų apleistų ir našlaičių.
Jie atliko tą veiksmą, likdami ištikimi Katalikų tikėjimui, visiškoje harmonijoje su dieviškąja Bažnyčios santvarka, tobulame paklusnume aukščiausiajai Dievo teisei, tuo pat metu negalėdami skaitytis su kai kuriomis Bažnyčios teisės normomis, kurios savaime yra išmintingos, bet nepritaikomos konkrečioje neišvengiamos būtinybės būklėje. Jie atliko šį veiksmą be maištavimo, budriai susirūpinę, kad nepasisavintų jiems nepriklausančių teisių ir privilegijų – dėl to niekada nebuvo, nėra ir nebus jokios schizmos.
Galų gale, pakilusi virš visų žemiškų jausmų, liūdesio ar džiaugsmo, mūsų siela trokšta gyventi antgamtine viltimi, tikėjimu į vieną, šventą, visuotine, apaštalinę Romos Bažnyčią. Nepaisant laikinų sutemų, žinome, kad pragaro vartai Jos nenugalės. Nepaisant liberalizmo, viešpataujančio aukščiausiuose hierarchijos sluoksniuose, išpažįstame, kad Viešpats Kristus patikėjo Petrui dangaus karalystės raktus. Iš tiesų, „visa savo širdimi ir siela liekame ištikimi katalikiškajai Romai – katalikų tikėjimo bei tradicijų, būtinų jo išlaikymui, saugotojai, Amžinajai Romai, išminties ir tiesos mokytojai“ (Iš arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o 1974 m. lapkričio 21 d. deklaracijos).
 
Kunigas Karl Stehlin
KONTAKTAI
PAREMKITE MUS
PAMALDŲ LAIKAS KAUNE
LITURGINIS KALENDORIUS
FSSPX on YouTube
 
 
 
      
 
 
 
      
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
   
 


 
   
   
 
   
 
           Daugiau...
 
 
     
 
© VšĮ „Laetitia”, 2006Dipolis