Romos Katalikų Bažnyčios kongregacija
TITULINIS arrow MŪSŲ ŽURNALAI arrow Numeris 7. 2001-03 arrow Arkivysk. Marcel Lefebvre, Pamokslas Lille 1976 08 29
Arkivysk. Marcel Lefebvre, Pamokslas Lille 1976 08 29 Spausdinti El. paštas
2006 08 12
Arkivyskupo Marcelio Lefebvre'o pamokslas,
pasakytas pontifikalinių šv. Mišių metu 1976 m. rugpjūčio 29 d. Lilio mieste (Prancūzija), dalyvaujant 11 000 tikinčiųjų
 
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
 
Mano mylimieji broliai!
Prieš kreipdamasis į Jus keliais pamokslo žodžiais, pirmiausia norėčiau išsiaiškinti keletą nesusipratimų ir šį tą pasakyti apie patį susirinkimą.
Iš apeigų paprastumo Jūs matote, jog nesiruošėme į ceremoniją surinkti tokią minią, kokia dabar susibūrė šioje salėje; mes tikėjomės, kad laikysime šventąsias Mišias rugpjūčio 29 dieną keliems šimtams Lilio apylinkės gyventojų, kaip aš esu dažnai ir be jokio sambrūzdžio daręs Prancūzijoje, Europoje ir net Amerikoje. Bet netikėtai ši rugpjūčio 29-oji spaudos, radijo ir televizijos dėka tapo lyg demonstracija, kuri, kaip jie sako, primena iššūkį. Bet ne, ši demonstracija nėra iššūkis. Tokios demonstracijos norėjote Jūs, brangūs tikintieji, mano brangūs broliai katalikai, atvykę čionai ilgą kelią. O kam atvykote? Kad išpažintumėt savo katalikų tikėjimą, kad pademonstruotumėt savo norą melstis ir save pašventinti savo tėvų tikėjime, kaip tai darė kartų kartos prieš Jus. Tai ir šių apeigų tikslas, jose mes trokštame melstis, melstis iš visos širdies, garbinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris už kelių minučių nusileis ant šio altoriaus ir atnaujins kryžiaus Auką, kurios mums taip reikia.
Norėčiau išsiaiškinti ir kitą nesusipratimą. Prašau atleisti, bet turiu tai pasakyti: ne aš save pavadinau tradicionalistų vadu. Jūs žinote, kas tai neperseniausiai padarė Romoje, iškilmingomis ir atmintinomis aplinkybėmis. Buvo pasakyta, kad monsinjoras Lefebvre‘as esąs tradicionalistų vadas. Aš nenoriu būti tradicionalistų vadu ir juo nesu. Kodėl? Todėl, kad esu tik paprastas katalikas, žinoma – kunigas, žinoma – vyskupas, bet esu tose pačiose sąlygose, kaip ir Jūs, kurie priešinatės Bažnyčios griovimui, naikinimui mūsų tikėjimo, tiesiog mūsų akyse virstančio griuvėsių krūva. Jausdamas tą patį, ką ir Jūs, aš pamaniau, jog mano pareiga ugdyti kunigus, tikrus kunigus, kokių reikia Bažnyčiai. Šiuos kunigus aš suvienijau į bendruomenę vardu „Šv. Pijaus X kunigų brolija“, kuri buvo pripažinta Bažnyčios.
Aš padariau tai, ką visi vyskupai darė per visus amžius. Aš užsiimu tik tuo, ką buvau veikęs trisdešimt savo kunigavimo metų, kas atvedė mane prie tapimo vyskupu, prie paskyrimo Apaštalų Sosto delegatu Afrikai, centrinės Susirinkimo ruošimo komisijos nariu ir galiausiai asistentu prie popiežiaus sosto. Kokio geresnio įrodymo galėčiau norėti, kad Roma laikė mano darbą naudingu Bažnyčiai ir sielų išganymui?
Nors aš veikiu tą pat, ką ir anksčiau per trisdešimt metų ir dirbu tokį pat darbą, kaip ir ankstesnieji mano darbai, staiga esu suspenduojamas a divinis ir tikriausiai greit būsiu ekskomunikuotas, atskirtas nuo Bažnyčios, paskelbtas atskalūnu ar dar nežinau kuo! Argi tai įmanoma? Ar visa tai, ką dariau trisdešimt metų, taip pat verta suspendavimo a divinis? Aš manau priešingai: jei tuomet būčiau auklėjęs seminaristus taip, kaip jie dabar auklėjami naujose seminarijose, tikrai būčiau buvęs ekskomunikuotas. Jei tuomet būčiau dėstęs tokį katekizmą, kokio dabar moko mokyklose, būčiau pavadintas eretiku. Ir jei būčiau laikęs Mišias, kaip jos dabar laikomos – būčiau įtartas erezija ir pašalintas iš Bažnyčios. To aš nebegaliu suvokti. Taigi kažkas pasikeitė pačioje Bažnyčioje. Būtent apie tai norėčiau pakabėti.
Norėčiau dar įterpti pora žodžių dėl Monsinjoro Ducaud-Bourget,[1] kuris yra čia. Jis prašė manęs Jums pasakyti, ir aš gerai tai suprantu, kad visai netiesa, jog jis esąs suspenduotas a divinis ir pašalintas iš Maltos ordino. Yra daugybė išsigalvojimų, kuriuos platina laikraščiai, nors jie neatitinka tiesos. Buvo taip pat teigiama, kad aš vyksiu į vyskupų susirinkimą Lurde, nors niekada neketinau ten važiuoti.
Tačiau grįžkime prie tų priežasčių, kurios mus privertė užimti tokią laikyseną. Ši laikysena labai sunki, tai turiu pripažinti. Pasipriešinti aukščiausiems Bažnyčios autoritetams ir būti suspenduotam a divinis – vyskupui tai yra be galo rimtas, tikrai kankinantis dalykas. Kaip būtų galima tai įvertinti, jei nebūtų tikrai rimtų priežasčių? Mūsų ir taip pat Jūsų laikysenos priežastys yra tikrai labai rimtos – tai tikėjimo gynimo klausimas. Tikėjimo gynimo! Tačiau argi autoritetai Romoje gresia mūsų tikėjimui? Aš nenoriu šių autoritetų teisti, aš nenoriu kaltinti vadovų asmeniškai. Norėčiau juos tam tikra prasme pasmerkti taip, kaip seniau Šventoji Tarnyba pasmerkdavo knygas ir įrašydavo jas į Indeksą. Roma išstudijuodavo knygą. Visai nebūdavo reikalinga pažinti asmenį, kuris ją parašė. Romai pakakdavo ištirti, kokie teiginiai joje surašyti. Jeigu teiginiai prieštaraudavo Bažnyčios mokymui, knyga būdavo pasmerkiama ir įrašoma į Indeksą net nepaklausus autoriaus. Žinoma, kai kurie vyskupai šiame Susirinkime pasipriešino tokiai procedūrai: esą neleistina įtraukti knygą į Indeksą, neišklausius to, kuris ją parašė. Tačiau juk nebūtina patį tokią knygą parašiusį autorių įtraukti į Indeksą ar jo klausytis, jeigu rankose laikai tekstą, kuriame yra visiškai Bažnyčios mokymui prieštaraujančių dalykų. Pasmerkiama knyga, nes jos teiginiai priešingi katalikiškam mokymui. Taip ir turėtume viską vertinti. Mes privalome vertinti faktus, tai daryti primygtinai ragina mūsų Viešpats Evangelijoje, kurią ką tik girdėjome: apie vilkus avių kailiuose ir kad medį pažinsime iš jo vaisių. Vaisiai yra prieš mūsų akis: Antrojo Vatikano Susirinkimo ir posusirinkiminių reformų vaisiai yra kartūs, tai vaisiai, kurie griauna Bažnyčią. Kai kas man sako: „tik nelieskite Susirinkimo, kalbėkite tik apie posusirinkimines reformas!“ Aš atsakau kaip ir tie, kurie reformas vykdo: „Ne aš šias reformas įvedžiau“. Patys reformų vykdytojai kalba: „Mes įvedame reformas Susirinkimo vardu. Mes įvykdėme liturginę reformą Susirinkimo vardu“. Taip sako Bažnyčios autoritetai. Jie teisėtai išaiškina Susirinkimą.
Tai kas gi įvyko tame Susirinkime? Tai galime sužinoti perskaitę knygas tų žmonių, kurie buvo tikrieji iniciatoriai pasikeitimų Bažnyčioje, kurie įvyko mūsų akivaizdoje. Pavyzdžiui, perskaitykite Ives Marsaudon knygą „Ekumenizmas masono akimis“. Perskaitykite Doubs apskrities senatoriaus Marcelio Prelot knygą „Liberalioji katalikybė“, parašytą 1969 metais. Jis pasakys Jums, kas buvo Susirinkimas, jis, liberalusis katalikas. Pirmuose savo knygos puslapiuose jis rašo: „Mes kovojome pusantro šimto metų, kad mūsų požiūris įsivyrautų Bažnyčios viduje, ir mums vis nesisekdavo. Galiausiai atėjo Antrasis Vatikano Susirinkimas, ir mes triumfavome. Nuo tada liberaliosios katalikybės tezės ir principai buvo galutinai ir oficialiai pripažinti šventosios Bažnyčios“. Ar tai nėra pakankamas liudijimas? Ne aš tai sakau, o jis, jis kalba triumfuodamas ir džiaugdamasis. Mes sakome tai verkdami. Ko gi mokė liberalieji katalikai pusantro šimtmečio? Jie siekė sutuokti Bažnyčią ir Revoliuciją, perversmą. Jie norėjo sutuokti Bažnyčią su jėgomis, kurios griauna visuomenę, kiekvieną visuomenę – šeimyninę, valstybinę ir religinę. Ši Bažnyčios santuoka padiktuota Susirinkimo. Paimkite, pavyzdžiui, schemą „Gaudium et spes“. Ten parašyta, kad Bažnyčios principus reikia suartinti su modernaus žmogaus pažiūromis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog Bažnyčią, Katalikų Bažnyčią, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Bažnyčią reikia suartinti su principais, kurie yra kenksmingi tai Bažnyčiai, kurie kasasi po jos pamatais ir kurie visada buvo prieš Bažnyčią. Būtent tokios santuokos Susirinkime siekė Bažnyčios vyrai, bet visai ne pati Bažnyčia, nes Bažnyčia niekad negalėtų to leisti. Pusantro šimto metų visi Vyriausieji Ganytojai smerkė liberaliąją katalikybę, priešinosi santuokai su Revoliucijos idėjomis tų, kurie garbino proto deivę. Popiežiai niekados negalėjo priimti tokių dalykų. Šios Revoliucijos vardu kunigai būdavo siunčiami ant ešafoto, vienuolės persekiojamos ir taip pat žudomos. Prisiminkite Nanto kalėjimo laivus, į kuriuos suvarė visus ištikimus kunigus ir tada paleido plaukti į atvirą jūrą. Visą tai vykdė Revoliucija.
Bet mano brangieji broliai, aš sakau jums: tai, ką padarė Revoliucija, yra niekis, palyginus su tuo, ką daro Antrasis Vatikano Susirinkimas. Niekis! Būtų buvę geriau tiems trisdešimčiai, keturiasdešimčiai ar penkiasdešimčiai tūkstančių kunigų, kurie nusimetė sutanas ir sulaužė Dievui duotą priesaiką, būtų jiems buvę geriau tapti kankiniais, užlipti ant ešafoto. Taip jie būtų bent sielas išgelbėję. Dabar jie rizikuoja jas prarasti. Mums pasakoja, kad daug iš tų vargšų vedusių kunigų jau yra vėl išsituokę. Daug iš jų prašė santuokų anuliavimo Romoje. Tik pagalvokit, ką tai reiškia! Šitiek seserų vienuolių – dvidešimt tūkstančių vien Jungtinėse Valstijose – išdavė savo tikėjimą, paliko savo ordinus ir amžinuosius įžadus, tą sutartį su mūsų Viešpačiu Jėzumi, kad išpažintų savo santuoką su šiuo pasauliu. Ir joms būtų buvę geriau lipti ant ešafoto. Jos bent būtų paliudijusios savo tikėjimą. Pavertusi tokią daugybę žmonių Bažnyčios kankiniais, Prancūzų revoliucija bent išpildydavo pirmųjų amžių posakį: „Sanguis martyrum semen christianorum“, kankinių kraujas yra krikščionių sėkla. Tie, kurie persekioja krikščionis šiandien, tai gerai žino ir bijo juos padaryti kankiniais. Jie žino, kad kankinių kraujas yra krikščionių sėkla. Nebenorime daugiau virsti kankiniais. Todėl velnio pergalės viršūnė yra griauti Bažnyčią per paklusnumą. Griauti Bažnyčią paklusnumu! Mes matome šį griovimą kasdien prieš savo akis. Seminarijos stovi tuščios. Ši puiki Lilio seminarija būdavo pilna seminaristų. Kur jie dabar? Kas yra tie, kurie dar yra seminaristais? Ar jie žino, jog ruošiasi tapti kunigais? Ar žino, ką darys tapę kunigais?
Taip yra būtent dėl šios sąjungos, kurios trokšta liberalieji katalikai. Sąjunga tarp Bažnyčios ir Revoliucijos, naikinimo yra paleistuviška sąjunga. Tokia sąjunga gali gimdyti tik pavainikius. Kas yra šie pavainikiai? Tai yra mūsų apeigos: naujasis Mišių ritualas yra nesantuokinis ritualas. Nauji sakramentai – nesantuokiniai sakramentai. Mes jau nebežinome, ar jie iš vis yra sakramentai, ar jie teikia malonę, ar ne. Nebežinome, ar šios naujos Mišios teikia mums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, ar nebeteikia. Kunigai, išėję iš seminarijų, nebežino, kas jie yra. Cinncinati arkivyskupas Romoje kartą pasakė: „Kodėl gi nėra pašaukimų? Nes Bažnyčia nebežino, kas yra kunigas“. Kunigai, išėję iš seminarijų yra pavainikiai. Jie nebežino, kas jie yra. Jie nebežino, jog yra paskirti eiti prie altoriaus, kad aukotų mūsų Viešpaties Jėzaus auką, kad duotų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų sieloms ir kviestų sielas prie Jėzaus. Štai kas yra kunigas! Mūsų jaunuoliai, esantys čia, tai supranta puikiai. Visas jų gyvenimas yra pašvęstas tam, kad mylėtų, garbintų, kad tarnautų mūsų Viešpačiui Eucharistijoje, nes jie tiki į mūsų Viešpaties Kristaus tikrą būvimą šventojoje Eucharistijoje.
Ši paleistuviška Bažnyčios sąjunga su revoliucija įgavo dialogo pavidalą. Jei Bažnyčia turi kalbėtis, tai tik tam, kad atverstų. Mūsų Viešpats yra pasakęs: „Eikite ir mokykite visas tautas, atverskite jas!“ Tačiau Jis nekalbėjo: „Diskutuokite su jomis ne tam, kad jas atverstumėte, o kad pabandytumėte atsistoti su jomis į vieną lygmenį“. Klaida ir tiesa yra nesuderinamos. Turime žiūrėti, ar mylime artimą, kaip apie tai kalbėjo Evangelija. Kas myli, tas tarnauja savo artimui. Kas myli artimą, tas turi jam nešti mūsų Viešpatį, privalo dalinti turtus, kuriuos turi, o ne vien kalbėtis ar įsitraukti į dialogą lygiais pagrindais. Tiesa ir klaida nėra tame pačiame lygmenyje. Todėl turime būti misionieriais, turime skelbti Evangeliją, atversti sielas į Jėzų Kristų, o ne vesti su jomis dialogą, besistengiant prisitaikyti prie jų principų. Iš noro vesti dialogą su protestantais ir atsirado šios nesantuokinės Mišios ir šios nesantuokinės apeigos. Protestantai pareiškė: „Mes nenorime jūsų Mišių, mums jų nereikia, nes jose yra dalykų, nesuderinamų su mūsų protestantišku tikėjimu. Taigi pakeiskite Mišias, ir mes galėsime kartu melstis, galėsime įvesti interkomuniją. Galėsime priimti jūsų Sakramentus, jums bus galima ateiti į mūsų Bažnyčias, o mes ateisime į jūsiškes. Tada tarp mūsų bus vienybė“. Taip, būtų vienybė, bet vienybė klaidoje ir svetimavime! Mes to nenorime. Bažnyčia to niekad nenorėjo. Mes mylime protestantus, todėl norime juos atversti. O leidimas jiems galvoti, kad jų religija tokia pat, kaip katalikų, nėra meilė.
Taip pat yra ir su masonais. Dabar jie užsinorėjo dialogo su masonais, ir ne tik dialogo, bet ir leisti katalikams tapti masonerijos nariais. Ar tai nėra dar labiau pasibjaurėtinas dialogas? Mes gerai žinome, kad asmenys, kurie vadovauja masonerijai, bent atsakingieji, yra prisiekę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus priešai. Tos juodosios mišios, kurias jie laiko, yra pasityčiojimas iš mūsų Viešpaties šventųjų Mišių. Jie žino, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus tikrai yra šventojoje Eucharistijoje, nes ir velnias žino apie mūsų Viešpaties buvimą šventojoje Eucharistijoje! Jie nenori ostijų iš tų Mišių, kuriose neaišku, ar Jis tikrai yra, ar ne. Mes negalime leistis į dialogą su šitais žmonėmis, kurie trokšta mūsų Viešpaties mirties antrą karą Jo Bažnyčioje. Mes žinome, kuo baigėsi pirmasis dialogas su velniu, Ievos ir velnio dialogas. Ji įstūmė mus visus į pražūtį, į nuodėmės būklę, nes kalbėjosi su velniu. Ne į dialogą su velniu reikia leistis, reikia mokyti visus, kurie atsidūrė velnio įtakoje, kad jie atsiverstų ir ateitų pas mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!
Nereikia leistis į dialogą su komunistais. Reikia kalbėtis su asmenimis, bet ne su pačia klaida. Mes pamatysim, kas atsitiks, kai vieną gražią dieną po daugelio Aukščiausios Tarybos posėdžių vieno balso dauguma bus nuspręsta, kad šios armijos turi išsilieti virš mūsų kraštų – tai gali įvykti per penkias dienas! Mano mielieji broliai, nesijaudinkite! Palikime žmones, kurie mato dalykus kitaip negu mes, ir melskime gerąjį Dievą, kad juos apšviestų.
Kodėl gi mes esame taip tvirtai nusistatę nepriimti šios paleistuviškos sąjungos tarp Bažnyčios ir Revoliucijos? Nes pripažįstame savo Viešpaties dieviškumą! Kodėl Petras tapo Petru? Prisiminkime Evangeliją! Petras tapo Petru, nes išpažino mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dievystę. Taip pat visi apaštalai ją viešai išpažino po Sekminių, todėl iš karto imta juos persekioti. Žydų Sinedrionas sakė jiems: „Neminėkit daugiau šio vardo!“ O apaštalai atsakė: „Non possumus“. Mes negalime nekalbėti apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, mūsų karalių! Jūs pasakysite man: „Argi tai įmanoma? Atrodo, Jūs imat kaltinti Romą netikėjimu į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumą?“ Liberalizmas visada yra dviveidis. Jis patvirtina tiesą, kuri esanti jo hipotezė, o tikrovėje, praktikoje (kaip jis sako) veikia su priešais, remdamasis Bažnyčios priešų principais, ir todėl viskas tampa nenuoseklu.
Ką reiškia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dievystė? Ji reiškia, kad mūsų Viešpats yra vienintelis asmuo pasaulyje, vienintelė žmogiška būtybė pasaulyje, galinti tarti: „Aš esu Dievas“. Būtent dėl to, kad Jis galėjo pasakyti: „Aš esu Dievas“, Jis buvo vienintelis žmonijos Išganytojas, Jis buvo vienintelis žmonių giminės kunigas ir vienintelis žmonių Karalius, iš pačios savo prigimties. Iš prigimties, o ne dėl privilegijos ar titulo, iš savo paties natūros, kadangi Jis buvo Dievo Sūnus. O ką gi jie sako dabar? „Išgelbėjimas gali būti ir ne per Jėzų Kristų. Gali būti išganymas ir už mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Yra ne vien mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kunigystė. Visi tikintieji yra kunigai, kiekvienas yra kunigas“. O juk norint paaukoti šventąją Mišių auką, reikia sakramentiškai dalyvauti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kunigystėje. Tokia yra antroji klaida.
Galiausiai – trečioji klaida. Jis nebenori mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus socialinio karališkumo, esą tai nebeįmanoma. Aš tai girdėjau iš Berno nuncijaus lūpų, tai girdėjau iš lūpų Vatikano ambasadoriaus tėvo Edouard‘o Dhanis‘o, buvusio Grigališkojo universiteto rektoriaus ir Susirinkimo patarėjo, kuris buvo atvykęs paraginti mane Šventojo Sosto vardu nevykdyti kunigų šventimų birželio 29 dieną. Tai buvo birželio 27-ąją Flavigny, kai vedžiau rekolekcijas seminaristams. Kai jis manęs paklausė: „Kodėl jūs einate prieš Susirinkimą?“, – aš atsakiau: „Argi įmanoma priimti Susirinkimą, jei to Susirinkimo vardu man sakoma, jog visos katalikiškos valstybės turi būti sunaikintos, kad katalikiškos valstybės nebereikalingos, tai yra valstybės, kuriose karaliauja mūsų Viešpats Jėzus Kristus? Esą tokios valstybės neįmanomos. Tačiau yra viena teigti, kad kas nors nebeįmanoma, o visai kas kita priimti tai kaip principą ir dėl to nebesiekti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus socialinio karališkumo. Ką gi mes kasdien kalbame maldoje „Tėve mūsų“? „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“. Kas yra tas karališkumas? Ką tik jūs giedojote „Gloria“: „Tu solus Dominus, tu solus altissimus, Iesu Christe“, Tu vienas Viešpats, Tu vienas aukščiausiasis, Jėzau Kristau. Argi turim tai giedoti, o vos iš bažnyčios išėję sakyti: „Ne, nebebūtina, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus virš mūsų karaliautų“. Ar mes norime gyventi nelogiškai? Ar mes katalikai, ar ne? Ar mes krikščionys, ar nebe? Nebus taikos žemėje, jei nekaraliaus mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Tautos kariauja – kasdien apie tai pilni laikraščių puslapiai, apie tai kalbama per televiziją ir radiją. O dabar, pasikeitus ministrui pirmininkui, sakoma: „Ką daryti, kad pagerėtų ekonominė būklė? Ką daryti, kad pinigai vėl gausiai tekėtų? Ką daryti, kad vėl suklestėtų pramonė“? Ir taip toliau. Viso pasaulio laikraščiai pilni to. Bet juk būtina, kad ir ekonomikoje karaliautų mūsų Viešpats Jėzus Kristus! Viešpaties Jėzaus Kristaus valdymas yra valdymas tų meilės principų, kurie išdėstyti Dešimtyje Dievo Įsakymų. Jis atneša pusiausvyrą visuomenėje bei leidžia joje viešpatauti teisingumui ir taikai. Ūkiškumas gali viešpatauti tik teisingoje ir taikioje visuomenės tvarkoje, tik tada vėl suklestės ekonomika.
Mes matome tai puikiai. Paimkime Argentinos Respublikos pavyzdį. Kokioje būklėje ji buvo dar prieš du ar tris mėnesius? Visiška anarchija, visur siautėjo gatvių plėšikai, įmonės buvo visai sugriuvusios, fabrikų savininkai įkalinti kaip įkaitai – vyko neįtikėtina revoliucija. Ir visa tai tokioje gražioje, nuosaikioje ir simpatiškoje šalyje, kaip Argentinos Respublika. Respublika, galėjusi gyventi klestėdama, valdanti didžiulius turtus. Ir štai atėjo tvarkos vyriausybė,[2] turinti principus, turinti autoritetą, kuri įvedė tvarką ekonomikoje, nebeleido gatvių plėšikams žudyti žmonių. Ekonomika kyla, darbininkai randa darbo, jie gali eiti namo nebijodami, kad kas nors juos užmuš, versdamas prieš jų valią dalyvauti streike.
Mes norime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimo ir išpažįstame savo tikėjimą, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra Dievas. Todėl mes ir norime šv. Pijaus Penktojo Mišių, nes šios Mišios yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karališkumo skelbimas. Naujosios Mišios yra lyg hibridinės, jos yra ne hierarchinės, o demokratinės, jose liaudis vaidina svarbesnį vaidmenį nei kunigas. Todėl jos nėra tikros Mišios, skelbiančios mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karališkumą. Kada mūsų Viešpats Jėzus Kristus tapo Karaliumi? Jis įkūrė savo karalystę kryžiumi. „Regnavit a ligno Deus“, Dievas karaliavo nuo medžio. Jėzus Kristus įsteigė savo viešpatavimą nuo kryžiaus medžio, nes savuoju kryžiumi jis nugalėjo nuodėmę. Jis nugalėjo velnią ir nugalėjo mirtį. Tai trys mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pergalės. Dabar man būtų pasakyta: „Tai triumfalizmas!“ Taip, žinoma, mes norime šio mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus triumfalizmo! Būtent todėl mūsų protėviai statė šias nuostabias katedras. Kodėl jie leido tiek daug pinigų, nors buvo daug neturtingesni už mus? Kodėl jie gaišo statydami tokias nuostabias katedras, kuriomis dar šiandien stebisi net netikintieji. Kodėl? Dėl altoriaus ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kad paminėtų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus triumfą mūsų šventosiose Mišiose! Todėl mes klaupiamės, mes norime suklupti prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Jeigu turėtume laiko, jei nebijotume jūsų čia ilgai sulaikyti, mes apeitume su Švenčiausiuoju per jūsų eiles, kad jūs parodytumėt mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, Jo Švenčiausiajam Sakramentui savo pagarbą. „Viešpatie, Tu esi mūsų Dievas! O Jėzau mes garbiname Tave! Mes žinome, kad per Tave esame gimę, kad per Tave tapome krikščionimis, per Tave buvome išpirkti, kad Tu teisi mus mūsų mirties valandą. Jeigu nusipelnysime, Tu padovanosi mums dangaus šlovę.“ Mūsų Viešpats Jėzus Kristus tikrai yra Šventojoje Eucharistijoje, kaip Jis buvo ant kryžiaus. Tai turime daryti, to ir siekiame.
Mes nesame prieš nieką. Nes nesame diversantai, mes nenorime niekam blogo. Mes tenorim, kad mums leistų išreikšti tikėjimą į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Tačiau būtent dėl to mus veja iš bažnyčių! Vargšai kunigai išvaromi už laikymą tradicinių šventųjų Mišių, kuriomis buvo pašventinti visi mūsų šventieji: šventoji Žana d‘Ark, šventasis Arso klebonas, šventoji Teresė Kūdikėlio Jėzaus. Jūs matote, kaip brutaliai kunigai išvejami iš savo parapijų, nes laikė tas šventąsias Mišias, kurios pašventindavo šventuosius daugelį amžių. Tai absurdas! Aš pasakyčiau, kad tai bepročio pasakojimas! Mes klausiam savęs, ar nesapnuojame! Kaip gali šios Mišios tapti kažkokiu baubu mūsų vyskupams, kurie juk turi saugoti mūsų tikėjimą? Bet mes išlaikysime šv. Pijaus V šventąsias Mišias! Kodėl? Nes šv. Pijaus V šventosios Mišios yra dvidešimties amžių Mišios, visų laikų Mišios! Nes jos įkūnija mūsų tikėjimą. Jos yra lyg mūsų tikėjimo tvirtovė, ir mums šios tvirtovės reikia.
Mums prikaišioja, kad mes keliame problemas vien dėl lotynų kalbos ir sutanų. Aišku, lengva taip diskredituoti tuos, su kuriais nesutinki! Bet ir lotynų kalba turi reikšmės. Kai aš buvau Afrikoje, buvo nuostabu regėti minias afrikiečių, kalbančių skirtingomis kalbomis (kartais ateidavo iš penkių ar šešių genčių, nesuprantančių viena kitos), visi šie žmonės galėjo dalyvauti tose pačiose Mišiose mūsų bažnyčiose ir kartu giedoti lotynišką choralą su nepaprastu užsidegimu! Nueikit ir pasižiūrėkit į juos dabar: jie ginčijasi bažnyčiose, kad Mišios būtų laikomos ir jų genties kalba. Visiška sumaištis ten, kur buvo tobula vienybė. Tai tik vienas pavyzdys. Jūs patys girdėjote, kaip mes skaitėme skaitinį ir evangeliją prancūziškai – nieko blogo čia nematau. Nebūčiau prieš, jei ir daugiau prancūziškų maldų būtų pridėta bendram kalbėjimui. Tačiau man atrodo, kad Mišių Kanonas, tas esminis šventųjų Mišių branduolys nuo atnašavimo iki kunigo komunijos turėtų likti lotyniškas, kad visi žmonės iš visų tautų galėtų dalyvauti šventosiose Mišiose ir jausti tikėjimo bei maldos vienybę. Mes prašome to, mes kreipiamės į vyskupus bei apeliuojame į Romą: tegul jie atsižvelgia į mūsų troškimą melstis taip, kaip meldėsi mūsų protėviai, į mūsų norą išsaugoti katalikų tikėjimą, į norą garbinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir statyti Jo karalystę. Taip aš rašiau savo paskutiniajame laiške Šventajam Tėvui,[3] tikrai tikėdamasis, kad jis bus paskutinis, nes nemaniau, kad Šventasis Tėvas dar ir daugiau laiškų man parašys. Aš rašiau jam: „Šventasis Tėve, grąžinkite mums šventąsias Bažnyčios teises, tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karališkumą, grąžinkite mums tikrąją Bibliją, neekumeninę, o tikrąją Bibliją, kuri buvo tiek daug kartų susirinkimų ir popiežių patvirtinta. Grąžinkite mums tikrąsias šventąsias Mišias, hierarchines Mišias, dogmatiškas Mišias, kurios jungia mūsų tikėjimą, kurios buvo daugelio amžių Mišios ir pašventino tiek daug katalikų. Grąžinkite mums mūsų Katekizmą pagal Tridento Susirinkimo Katekizmo pavyzdį, nes kas gi bus su mūsų vaikais rytoj, kas bus iš ateities kartų be tiksliai nustatyto Katekizmo? Jie nebežinos daugiau katalikų tikėjimo, tai matome jau šiandien.“ Deja, negavau jokio kito atsakymo, tik suspendavimą a divinis. Todėl nelaikau šios bausmės galiojančia nei kanoniškai, nei teologiškai. Aš tikiu nuoširdžiai, taikiai ir ramiai, kad negaliu prisidėti prie katalikų Bažnyčios griovimo per šio suspendavimo pripažinimą, per šių mano uždėtų bausmių pripažinimą, per mano seminarijų uždarymą, per draudimo šventinti kunigus priėmimą. Savo mirties valandą, kai mūsų Viešpats manęs paklaus: „Kaip panaudojai savo vyskupiškas ir kunigiškas malones?“, aš nenoriu išgirsti iš Viešpaties lūpų: „Tu prisidėjai kartu su kitais prie Bažnyčios griovimo!“
Mano mylimieji broliai! Norėčiau užbaigti klausimu: Ką daryti? Žinau, daug tikinčiųjų grupių prašo mus: „Ekscelencija, duokite mums kunigų, duokit mums tikrų kunigų, mums reikia tikrų kunigų! Turime vietos juos įkurdinti, pastatysime nedidelę koplyčią, jie ten pas mus pasiliktų, jie mokytų mūsų vaikus tikrojo katekizmo, pagal tikrą tikėjimą. Mes norime išsaugoti tikrąjį tikėjimą, kaip jį išlaikė japonų katalikai tris šimtmečius, nors ir neturėdami kunigų. Duokit mums kunigų!“ Gerai, brangieji broliai, padarysiu visa, ką galiu, kad paruoščiau Jums kunigų. Man didžiulė paguoda jausti tuose seminaristuose gilų tikėjimą, matyti juose būsimus tikrus kunigus. Jie supranta, kas yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jie supranta, kas yra šventoji Mišių Auka ir sakramentai. Tikėjimas giliai įleido šaknis jų širdyse. Drįstu pasakyti, kad jie yra net geresni, nei mes prieš penkiasdešimt metų savo seminarijose, nes jie gyvena sunkesnėje situacijoje. Daugelis iš jų studijavo universitetuose. Kai kas sako mums: juk šie jaunuoliai neprisitaikę prie šių laikų ir nežinos, kaip kalbėti su moderniąja karta. Bet juk šie jaunuoliai, baigę tris, keturis ar penkis kursus universitetuose, argi jie nesupras savo kartos? Kodėl jie Atvyko į Ecône tapti kunigais? Būtent tam, kad kreiptųsi į savąją kartą. Jie pažysta ją puikiai, geriau nei mes, geriau nei mūsų kritikuotojai. Taigi jie sugebės kalbėti ta kalba, kurios reikia atverti sieloms. Todėl (esu laimingas tai sakydamas) šiais metais turime 25 naujus seminaristus Ecône, nepaisant visų sunkumų. Turėsime 10 naujų seminaristų Armadoje, mūsų seminarijoje Jungtinėse Valstijose bei 4 mūsų vokiškoje seminarijoje Šveicarijoje. Matote, nepaisant trukdymų, jauni žmonės gerai supranta, kad mes ruošiame tikrus katalikų kunigus. Todėl mes nesame schizmoje, mes rūpinamės Katalikų Bažnyčios pratęsimu. Ne mes, o naujovių ieškotojai artėja prie schizmos! Mes tik tęsiame Tradiciją, todėl turime pasitikėti savimi, neturime nusivilti net ir šiandieninėje situacijoje. Turime tvirtai laikytis, išsaugoti savąjį tikėjimą ir mūsų sakramentus, kurie remiasi dvidešimčia Tradicijos amžių, dvidešimčia amžių Bažnyčios šventumo ir tikėjimo. Mums nėra ko bijoti!
Kartai žurnalistai klausdavo mane: „Ekscelencija, ar nesijaučiate izoliuotas?“ Visai ne, aš visai nesijaučiu izoliuotas, aš esu su dvidešimčia Bažnyčios amžių, esu vienybėje su visais dangaus šventaisiais! Kodėl? Nes jie meldėsi taip, kaip mes, šventino save taip, kaip mes tai bandome daryti, tomis pačiomis priemonėmis. Todėl esu įsitikinęs, kad jie džiūgauja, matydami šį susitikimą šiandien. Jie sako: „Bent jau čia yra katalikų, kurie meldžiasi, iš tikrųjų meldžiasi, kurie tikrai turi troškimą savo širdyse melstis, pagarbinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ Dangaus šventieji džiaugiasi. Todėl nesitraukime ir melskimės, melskimės ir siekime šventumo!
Norėčiau duoti jums dar vieną patarimą: nereikėtų sakyti, kad tarp mūsų, katalikų, yra kokių nors skirtumų. Nemėgstu pavadinimo „katalikų tradicionalistai“, nes negaliu įsivaizduoti kataliko, kuris nėra tradicionalistas. Juk Bažnyčia yra Tradicija! Kuo išvis būtų žmonės be tradicijos perdavimo? Jie negalėtų gyventi! Mes gavome gyvybę iš savo tėvų, mes buvome išauklėti tų, kurie gyveno prieš mus, mes patys esame tradicija. Gerasis Dievas taip nori, kad tradicijos būtų perduodamos iš kartos į kartą, tiek žmogiškuose, tiek dieviškuose dalykuose. Taigi nebuvimas tradiciniu, nebuvimas tradicionalistu yra susinaikinimas, tai savižudybė. Mes esame katalikai ir norime toliau būti katalikais! Todėl noriu pasakyti, kad mūsų tarpe nėra jokio pasidalinimo. Kadangi esame katalikai, tai esame ir Bažnyčios vienybėje, kuri yra tikėjimo vienybė. Mums sako: „Jūs turėtumėte būti su popiežiumi, nes popiežius yra tikėjimo ženklas Bažnyčioje“. Taip, tiek kiek popiežius išreiškia savo kaip šv. Petro įpėdinio charakterį, kiek jis yra nekintamo tikėjimo aidas, kiek jis perduoda tą lobį, kurį privalo perduoti! Kas gi yra popiežius, jei ne tas, kuris perduoda Tradicijos lobius: jam patikėtas tikėjimo brangenybes, antgamtinę gyvybę per Sakramentus ir per šventąją Mišių Auką? Vyskupas yra ne kas kita, kaip tiesos perdavėjas, perdavėjas gyvybės, kuri jam nepriklauso. Ką tik girdėjome skaitinyje: „Tiesa nepriklauso mums.“ Ji priklauso popiežiui nė kiek ne daugiau, nei man. Jis yra tiesos tarnas, kaip ir aš privalau būti tiesos tarnu. Jei taip atsitiktų, kad popiežius daugiau nebebūtų tiesos tarnas, jis nebebūtų ir neklystančiu popiežiumi. Aš nesakau, kad jis jau nebėra popiežiumi (atkreipkit į tai dėmesį, nedėkit man į lūpas žodžių, kurių aš nesakiau!), bet jei tai atsitiktų, mes nebegalėtume sekti tuo, kuris mus veda į klaidą. Tai akivaizdu. Mums sakoma: „Jūs teisiate popiežių!“ Bet koks gi yra tiesos kriterijus? Monsinjoras Benellis metė man: „Ne Jūs nustatote, kas yra tiesa.“ Žinoma, ne aš nustatau tiesą, bet ir ne popiežius. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra Tiesa, todėl turime laikytis to, ko mūsų Viešpats Jėzus Kristus išmokė, ko mus išmokė Bažnyčios Tėvai ir visa Bažnyčia, kad žinotume, kur yra tiesa. Ne aš teisiu Šventąjį Tėvą, o Tradicija. Penkių metų vaikas su savo katekizmu gali puikiausiai atsakyti savo vyskupui, jei šis jam pasakytų: „Mūsų Viešpaties nėra šventojoje Eucharistijoje, aš esu tiesos liudytojas ir aš tau saku, kad mūsų Viešpaties šventojoje Eucharistijoje nėra!“ Bet vaikas, nepaisant to, kad yra penkių metų, turi katekizmą, todėl atsakytų: „Tačiau mano katekizmas rašo priešingai!“ Kuris iš jų teisus, vyskupas ar katekizmas? Žinoma katekizmas, nes jis moko tokio tikėjimo, koks buvo visuomet. Tai visiškai paprasta išvada! Tačiau jau šiandien nuėjome taip toli, kad sakoma, jog interkomunija su protestantais leistina, jog nebėra skirtumų tarp mūsų ir protestantų. Tai netiesa, tai didžiulis skirtumas! Esame tikrai sukrėsti, kai pagalvojam, jog Kenterberio arkivyskupui, kuris nėra kunigas ir yra eretikas, kaip visi anglikonai, leido suteikti palaiminimą. Anglikonų kunigų šventimai yra negaliojantys, popiežius Leonas XIII tai oficialiai ir galutinai išaiškino. Man labai gaila, šiandien nemėgstamas žodis „eretikas“, bet jis teisingas. Aš vartoju jį, norėdamas ne įžeisti, aš tik linkiu jam atsiversti. Jeigu pagalvoji, kad jį, eretiką, paragino kartu su Šventuoju Tėvu palaiminti kardinolų ir vyskupų būrį šv. Pauliaus bazilikoje, tai tiesiog netelpa galvoje! Nesuvokiama!
Norėčiau baigti ir jums padėkoti, kad Jūs taip gausiai susirinkote, kad norite toliau taip pamaldžiai, tikrai katalikiškai dalyvauti šiose apeigose. Prašykime kartu gerąjį Dievą mums padėti, kad išspręstume savo problemas! Būtų taip paprasta, kad kiekvienas vyskupas savo diecezijoje suteiktų mums bažnyčią, užleistų bažnyčią ištikimiems katalikams ir pasakytų: „Tai Jūsų Bažnyčia!“ Prisiminus, kad Lilio vyskupas atidavė vieną bažnyčią musulmonams, nesuprantu, kodėl vienos bažnyčios neatsirastų ir Tradicijos katalikams? Problema būtų išspręsta! To prašysiu ir Šventąjį Tėvą, jeigu jis mane priims: „Šventasis Tėve, padarykime Tradicijos eksperimentą! Tarpe visų eksperimentų, kurie šiandien vyksta, turėtų taip pat įvykti bent eksperimentas to, kas buvo daroma dvidešimt amžių!“
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
 
Versta iš „Angelus“ 1995 11 ir „Damit die Kirche vortbestehe“, p. 171. Vertė Edmundas Naujokaitis.


[1] Mons. Germain Ducaud-Bourget (m. 1984) 1977 m. vasario 27 d. su Tradicijai ištikimais tikinčiaisiais užėmė Saint-Nicolas-du-Chardonnet bažnyčią Paryžiuje, kuri 1983 spalio mėn. buvo perduota Brolijai.
[2] Turimas omeny autoritetinis generolo Ch. R. Videlos valdymas, 1976 03 24 nuvertus prokomunistinę Ch. Perono vyriausybę.
[3] 1976 liepos 17 d. laiškas popiežiui Pauliui VI.
KONTAKTAI
PAREMKITE MUS
PAMALDŲ LAIKAS KAUNE
LITURGINIS KALENDORIUS
FSSPX on YouTube
 
 
 
      
 
 
 
      
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
   
 


 
   
   
 
   
 
           Daugiau...
 
 
     
 
© VšĮ „Laetitia”, 2006Dipolis