Romos Katalikų Bažnyčios kongregacija
ARTIMO MEILĖ (I) Spausdinti El. paštas
2016 04 15

„Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“

– Jn 15, 12

 

Neįmanoma mylėti Dievo tuo pačiu metu nemylint savo artimo. Įsakymas, liepiantis mums mylėti Dievą, liepia mylėti ir savo artimą. „Taigi mes turime jo įsakymą, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį.“ (1 Jn 4–21.) Iš šių apaštalo žodžių šv. Tomas Akvinietis daro išvadą, kad Dievo meilė ir artimo meilė priklauso tai pačiai antgamtinės meilės dorybei. Šv. Jeronimas pasakoja, kad, paklaustas savo mokinių, kodėl taip dažnai kalba apie brolišką meilę, šv. Jonas Evangelistas atsakė: „Nes toks yra Viešpaties įsakymas, ir jo išpildymo pakanka amžinajam išganymui.“

 

Šv. Kotryna Genujietė kartą mūsų Viešpačiui tarė: „O, mano Dieve, Tu liepi man mylėti savo artimą, bet aš negaliu mylėti nieko kito išskyrus Tave.“ Išganytojas atsakė: „Mano dukra, kas mane myli, myli viską, ką aš myliu.“ Taigi, kodėl turime mylėti savo artimą? Nes jį myli Dievas. Todėl šv. Jonas buvo teisus pavadindamas melagiu tą, kuris sakosi mylįs Dievą, bet nekenčia savo artimo. Mūsų Viešpats pažadėjo, kad tai, ką padarėme mažiausiam iš savo brolių, Jis atlygins kaip už padarytą Jam pačiam: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ (Mt 25, 40.) Remdamasi šiais žodžiais, šv. Kotryna Genujietė teigia: „Jei norite sužinoti, ar stipriai koks nors žmogus myli Dievą, pažiūrėkite, kaip jis myli savo artimą.“

 

Krikščioniška meilė yra vienas iš pagrindinių Atpirkimo vaisių. Tai išpranašavo dar pranašas Izaijas: „Tada vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu, – juos prižiūrės mažas vaikas.“ (Iz 11, 6.) Šiais žodžiais jis norėjo pasakyti, jog Jėzaus Kristaus pasekėjai, kad ir kokios skirtingos tautybės, rasės, polinkių ir charakterio būtų, taikiai gyvens kartu, nes broliška meilė skatins juos būti pakančius vieni kitiems. Ir šv. Lukas, pasakodamas apie pirmuosius krikščionis, sako: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos.“ (Apd 4, 32.)

 

Tai buvo vaisius maldos, kuria mūsų Išganytojas kreipėsi į savo Dangiškąjį Tėvą savo šventosios kančios išvakarėse: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes.“ (Jn 17, 11.)

 

Skubotas smerkimas

 

Brangus krikščioni skaitytojau, jei trokšti puoselėti nuostabią antgamtinės meilės dorybę, pirmiausia stenkis neteisti skubotai savo artimo ir neįtarinėti jo be pagrindo. Sunkiai nusidedame, jei be svarios priežasties abejojame kito žmogaus nekaltumu. Dar blogiau, jeigu jį nepagrįstai įtarinėjame, manydami, kad jis padarė kažką negera. Tas, kuris šitaip teisia, pats bus teisiamas: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami, –­ sako mūsų Dieviškasis Išganytojas. – Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.“ (Mt 7, 1–2.) Sakau „be svarios priežasties“, nes jei turime rimtą pagrindą įtarti ar net tvirtai manyti, kad kitas pasielgė blogai, nuodėmės nedarome. Vis dėlto, kaip moko apaštalas Paulius, visada saugiau ir labiau dera su antgamtine meile galvoti apie kitus gerai ir susilaikyti nuo bet kokių nepalankių vertinimų bei įtarinėjimų: „Meilė nepasiduoda piktumui.“ (1 Kor 13, 5.)

 

Žinoma, šis patarimas neskirtas tam žmogui, kuris turi pareigą vadovauti kitiems; tokiu atveju patartina, o kartais netgi būtina puoselėti tam tikrą įtarumą, nes iš perdėto pasitikėjimo gali kilti daug blogio. Bet jeigu tau nepavesta prižiūrėti kitų, stenkis visada apie savo artimą galvoti gerai. Šv. Joana de Šantal sako: „Mąstydami apie savo artimą, turime labiau kreipti dėmesį į tai, kas gera, o ne į tai, kas bloga. O jei netyčia apsigautume geru palaikydami tai, kas iš tiesų yra bloga, neturėtume nusiminti, nes, kaip sako šv. Augustinas, meilė nenuliūsta, jeigu per klaidą priskiria gėrį tam, kas yra blogas.“

 

Nesistenk ieškoti savo artimo trūkumų. Nesek tais, kurie nuolat domisi, ką apie juos kalba kiti, ir dėl to puoselėja savo širdyje įtarumą, kartėlį ir pagiežą. Tikrovė dažnai būna kitokia, nei mums pristatoma. Todėl išgirdęs, jog apie tave buvo nepalankiai atsiliepta, nekreipk į tai dėmesio ir nesistenk sužinoti, iš kieno lūpų tie žodžiai išėjo. Elkis taip, kad visi apie tave galėtų atsiliepti gerai, ir tegul kiti kalba, ką nori. O jei kas nors pastebės kokią nors tavo ydą, tark sau: „Tai mažiausia, ką jie gali apie mane pasakyti. Kas būtų, jeigu jie sužinotų viską?“

 

Apkalbos ir šmeižtas

 

Norėdamas savo kalba rodyti antgamtinę meilę, visų pirma venk apkalbų ir šmeižto. Tas, kuris išsiugdė šį apgailėtiną įprotį, subjauroja savo paties sielą ir tampa visų nekenčiamas, kaip sako Šventoji Dvasia: „Šmeižikas sutepa savo sielą  ir yra visų nekenčiamas.“ (Sir 21, 31.) Net jeigu retkarčiais atsiranda jam pritariančių ir skatinančių blogai kalbėti apie savo artimą, tie patys žmonės vėliau jo vengia, saugodamiesi jo nuodingo liežuvio. Jie mano, ir visiškai pagrįstai, kad, jeigu jis jiems blogai kalba apie kitus, kitiems kalbės blogai apie juos. Šv. Jeronimas pastebi, kad daugelis, kurie atsikratė visų kitų ydų, atrodo negalį suvaldyti pikto liežuvio. Netgi tarp davusių įžadą siekti šventumo, nemažai yra tokių, kurie negali atverti lūpų ko nors neužgaudami. Duok Dieve, kad jie neužbaigtų savo gyvenimo taip, kaip tai padarė vienas nelaimingas šmeižikas: mirties patale jis, pagautas įniršio priepuolio, įsikando sau liežuvį ir tą akimirką mirė. Šv. Bernardas pasakoja apie kitą apkalbėtoją. Šis ketino apšmeižti šv. Malachiją, kai staiga jo liežuvis ištino ir buvo suėstas kirminų; po septynių dienų jis mirė baisioje agonijoje.

 

Antra vertus, koks brangus Dievui ir žmonėms yra tas, kuris apie savo artimą kalba tik gerai! „Jei per visą savo gyvenimą kas nors netartų nė vieno blogo žodžio apie savo artimą, laikyčiau jį šventu“, – sako šv. Marija Magdalena de Paci. Rūpestingai venk įpročio užgauliai kalbėti apie kitus, ypač apie vyresniuosius. Mes nusikalstame liežuvavimu ne tik kai atskleidžiame slaptas savo artimo kaltes, bet ir kai nuvertiname gerus jo darbus arba priskiriame jiems blogą intenciją. Kitas blogas įprotis kalbant apie savo artimą yra pradžioje jį pagirti, bet paskui išpeikti. Pavyzdžiui: „Tas ar anas yra labai gabus, deja, jis toks pasipūtęs“ arba „jis labai dosnus, bet viską sugadina jo kerštingumas.“

 

Brangus skaitytojau, visada stenkis apie savo artimą kalbėti tik gerai. Kalbėk apie kitus taip, kaip pats trokštum, kad apie tave kalbėtų. O norėdamas ką nors pasakyti apie tuos, kurių nėra šalia, sek nuostabiu šv. Marijos Magdalenos de Paci patarimu: „Apie savo nesantį brolį nesakyk nieko, ko nesakytum jo akivaizdoje.“ Išgirdęs ką nors užgauliai kalbant apie kitus, nerodyk susidomėjimo ar pasitenkinimo tuo, ką jis sako, kitaip skatinsi jo nuodėmę ir būsi jo bendrininkas.

 

„Šeši yra dalykai, kurių Viešpats nekenčia, – sako Išminčius, – ir septintas, kuriuo jo siela bjaurisi.“ (Pat 6, 16.) Tas septintas dalykas yra žmogus, „sėjantis tarp brolių nesutarimą“. Liežuvautojas vaikštinėja nuo vieno prie kito pasakodamas, ką kiti apie juos sakė. Jis barsto nesantaikos, kivirčų, vaidų ir keršto sėklas. Kokią griežtą ataskaitą tokie žmonės turės duoti priešais Pasaulio Teisėjo sostą! Jei kas nors, pasidavęs apmaudui, blogai atsiliepia apie savo artimą, galime tai pakęsti: greičiausiai jis vėliau gailėsis dėl to, ką pasakė. Tačiau kaip Dievas gali pakęsti tuos, kurie tyčia sėja nesantaikos sėklas ir griauna savo brolių ramybę bei laimę! „Išgirdai žodį prieš savo artimą? – sako Šventoji Dvasia. – Tegul jis miršta tavyje; būk tikras, jis tavęs neperplėš.“ (Sir 19, 10.) Tu ne tik privalai uždaryti jį savo širdyje, turi palikti jį ten mirti.

 

Būna žmonių, kurie, išgirdę paslaptį, regis, ima kęsti priešmirtines kančias, kol jos kam nors neišduoda. Ta paslaptis jiems kaip dyglys, žeidžiantis jų širdį, todėl jį reikia kuo greičiau ištraukti. Nesielk taip. Jei žinai, kad tavo artimas padarė nuodėmę, niekam to nesakyk. Gali atskleisti ją tik tada, kai to reikalauja kitų žmonių arba nusikaltusiojo gerovė.

 

Pokalbiuose kiek įmanoma venk nereikalingų ginčų. Kai kurie žmonės yra tokie priešgynos, jog atrodo, kad jiems malonu prieštarauti viskam, ką sako kiti, net jei tai būtų visiškai nereikšmingi dalykai. Šitaip iš mažmožių kyla tikras žodžių karas, pasipila įžeidimai, ir draugystės ryšiai nutrūksta negrįžtamai. „Nesileisk į ginčą dėl dalyko, kuris tavęs neliečia“, – sako Išminčius. (Sir 11, 9.)

 

Bet tu gal paprieštarausi: „Juk aš teisus. Negaliu pakęsti tokių nesąmonių.“ Paklausyk, ką sako kardinolas Belarminas: „Gramas meilės geriau už toną teisumo.“ Nusileisti žodžių kare reiškia laimėti pergalę, nes taip tu ugdai dorybę ir išsaugoji sielos ramumą, o tai daug geriau nei atkakliai ginti savo tiesą.

 

Išgirdęs įžeidimą ar piktą žodį, stenkis atsakyti romiai. Jei esi per daug susijaudinęs, geriau apskritai patylėk, nes pasidavęs pykčiui gali galvoti, kad kalbi teisingus ir tinkamus dalykus, bet paskui, atvėsus kraujui, gailėsiesi dėl to, ką pasakei. Pykčio užtemdyta akis negali matyti, kas yra teisinga ir kas ne, sako šv. Bernardas. Pyktis yra kaip juoda skraistė, kuria uždengiame akis; kol ji nenuimta, negalime matyti daiktų teisingoje šviesoje. Jei tavo įžeidėjas prašo atleisti, maloningai jam dovanok. Jei pats esi ką nors įžeidęs, nedelsdamas atitaisyk žalą. Šv. Bernardas sako, kad geriausias būdas išgydyti žodžiais padarytą žaizdą yra nusižeminti. Kuo ilgiau delsi, tuo sunkiau bus tai padaryti, kol galiausiai visai to atsisakysi. Mūsų Švenčiausias Išganytojas kartą pasakė: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.“ (Mt 5, 23.) Tačiau jei kartais toks savęs žeminimas gali dar labiau supykinti įžeistą asmenį, pamėgink jį nuraminti kitomis priemonėmis.

 

BUS DAUGIAU

 
KONTAKTAI
PAREMKITE MUS
PAMALDŲ LAIKAS KAUNE
LITURGINIS KALENDORIUS
FSSPX on YouTube
 
 
 
      
 
 
 
      
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
   
 


 
   
   
 
   
 
           Daugiau...
 
 
     
 
© VšĮ „Laetitia”, 2006Dipolis