Romos Katalikų Bažnyčios kongregacija
TITULINIS arrow STRAIPSNIAI arrow Šv. Pijaus X kunigų brolija ir Tradicija arrow Koks žmogus buvo arkivyskupas Lefebvre'as?
Koks žmogus buvo arkivyskupas Lefebvre'as? Spausdinti El. paštas
2016 04 04
 
 
Žiniasklaida mėgsta jį pristatyti kaip nenuolaidų, užsispyrusį ar pasipūtusį, kaip idealistą ar agitatorių. Kai kurie kaltina jį impulsyvumu ir neišmintingumu, o jo garsiąją 1974-ųjų deklaraciją laiko siaubinga, metančia šešėlį ant viso jo darbo. Tačiau jei išsivaduosime iš paplitusių klišių, išvysime romų ir kartu tvirtą žmogų, visiškai pasišventusį Jėzui Kristui ir Jo Bažnyčiai.

 

PERIODAS: 1905‒1929, VIETA: TURKUA (TOURCOING)

 

Draugiškas paauglys

 

Pasak jo sesers Kristianos, paauglystėje Marselis buvo „itin ramaus ir taikaus būdo, o jo siela pasižymėjo nepaprasta stiprybe“.

 

Marselis turėjo gerą širdį ir tvirtą valią. Jis mėgdavo lankyti savo senelį ir jį pradžiuginti. Pirmojo pasaulinio karo metu jis, nepaisydamas komendanto valandos ir vokiečių patrulių, eidavo tarnauti Mišioms ar sušelpti miesto vargšų. Namuose jis mielai padėdavo tarnams; prie stalo mėgdavo paskaityti ištrauką iš šventųjų gyvenimo. „Vyresnioji sesuo Žana mėgdavo moralizuoti, o Marselis būdavo atsipalaidavęs, jis tiesiog skleidė taiką ir ramybę. Vien jį matant apimdavo laimė, jo šelmiški sąmojai visiems teikdavo džiaugsmo.“

 

Intelektas, o ypač sveikas protas

 

Sesuo Kristiana pasakoja: „Iš abiejų vyresnių brolių Renė lengviau tapdavo klasės lyderiu, nes pasižymėjo itin gyvu protu. Marselis likdavo tarsi brolio šešėlyje, bet jo sprendimai būdavo išmintingesni. Kai jis išvyko mokytis į seminariją, mūsų mama pastebėjo: „Nežinau, kaip susitvarkysime namuose be Marselio.“

 

Praktiškumas

 

Jis buvo paslaugus ir praktiškas. „1919 m., po karo, Marselis nusprendė, kad miegamieji pernelyg ilgai buvo apšviečiami aliejinėmis lempomis. Jis išstudijavo storą knygą apie elektros instaliaciją, padarė projektą ir su draugo pagalba įvedė elektrą visuose viršutiniuose kambariuose.“ Per atostogas Renė sugalvodavo įvairių užsiėmimų, bet juos įgyvendindavo Marselis. 1920 m. jis suorganizavo šeimos dviračių žygį iš Banjolės į Sen Mišelio kalną (94 km).

 

PERIODAS: 1929‒1947, VIETA: AFRIKA

 

Jaunas kunigas kontrastingu charakteriu

 

„Jis gerai išmanė teologiją“, ‒ pasakojo vienas iš jo kolegų seminaristų. Kitas patikslino: „Man kilo įspūdis, kad jis nėra intelektualas, o labiau praktiškas žmogus.“

 

Prancūzų seminarijoje Romoje jam patikėjo prižiūrėti knygyną, kurio pelnas būdavo skiriamas neturtingiems vaikams, besimokantiems katekizmo. Taip pat jis buvo ceremonmeisteris ir savo pareigas atlikdavo be galo atsakingai. Marselis buvo giliai pamaldus, bet to neafišuodavo; pasak konfratrų, „jis pasižymėjo kuklumu ir stengdavosi neišsiskirti.“ Jo kasdieniai veiksmai buvo persunkti religinės dvasios, o jo kasdienės Mišios buvo tikras kuklumo pavyzdys.

 

Stipri asmenybė

 

Tačiau jis „jau tada buvo stipri asmenybė su tvirtais įsitikinimais“. Kai būdavo puolamas Bažnyčios mokymas arba šv. Tomo Akviniečio sistema, jis mokėdavo juos apginti.

 

 „Žavingas ir kartu baisus ‒ tokį kun. Marselio Lefebro portretą mes prisimename, ‒ sakė vienas jo buvusių studentų. ‒ Žavingas savo rūpinimusi tiesa; taip, kaip jis ją suprato pagal šv. Tomą Akvinietį. Baisus tuo, kad be gailesčio griaudavo nuomonę tų, kurie nesutikdavo su jo požiūriu. Jo tikėjimas mesdavo iššūkį teologinių niuansų mėgėjams. Ne, jo temperamentas nebuvo „prisitaikantis“. Tokį jau jį sukūrė Viešpats Dievas.“

 

Kartu jis buvo nepaprastai draugiškas seminaristas, turintis nepriekaištingą pamaldumo ir gerumo reputaciją. „Jis buvo pavyzdys mums, visada besišypsantis, visada malonus.“

 

Daugelis liudininkų pastebėdavo šį kontrastą: viena vertus, jo tvirtus įsitikinimus, pelniusius jam pravardę sana doctrina petrificata (suakmenėjęs teisingas mokymas); antra vertus, malonų charakterį ir organizatoriaus sugebėjimus, padėjusius įgyti visų bendramokslių palankumą. Kaip suprasti šį psichologinį dvilypumą? Iš tikrųjų ne siauraprotiškumas, o stipri valia vertė Marselį tvirtai ginti savo įsitikinimus.

 

Lyderio charizma

 

Dirbdamas Gabone, Lefebras jautriai atsižvelgdavo į čiabuvių mentalitetą ir stengdavosi atskleisti geriausias vietinių seminaristų savybes. Jis „tvirtai laikydavosi savo įsitikinimų ir buvo labai mylimas savo mokinių“.

 

Pasak jo pagalbininko, jis buvo „tvirtas, santūrus, savarankiško mąstymo, puikus organizatorius, sumaniai sprendžiantis materialinius klausimus“. Su vietiniais jis elgdavosi kaip švelnus ganytojas, bet „jei tardavo „ne“, tai reikšdavo „ne“.

 

Rūpestingas ir mylimas tėvas

 

Grįžęs į karo nuniokotą Prancūziją, Lefebras „parodė tikrą šeimyninę dvasią, uoliai spręsdamas materialias problemas“. Mortene (Mortain) buvo didžiulis būsto ir maisto trūkumas. Marselis rūpinosi langais, patalyne, baldais, tualetais, maistu (kas rytą sunkvežimiu apvažiuodavo aplinkines fermas). „Jis tik pasiraitodavo rankoves, ‒ pasakojo vienas senolis. ‒ Mes visi jausdavome jo meilę ir rūpestį.“

 

Labai žmogiškas vadovas

 

Konfratrus, kurie atvykdavo į Morteną jo aplankyti, nustebindavo tarp Lefebro ir jo mokinių viešpatavusi abipusio pasitikėjimo atmosfera, leisdavusi jiems suteikti pakankamai daug laisvės. Tai buvo „labai žmogiško vadovavimo“ vaisius. Nors ir draugiškas, Marselis būdavo tvirtas, kai reikėdavo pataisyti savo studentų liberalias idėjas ar demokratines iliuzijas.

 

Dakare jis būdavo apibūdinamas kaip „ramus, besišypsantis ir be galo malonus žmogus“, gerbiantis žmones, jų sprendimus bei laisvę, tačiau kartu mokantis būti tvirtas ir nepalenkiamas, kai reikėdavo ginti principus.

 

Be to, jis buvo neprilygstamas organizatorius, sugebantis skirti svarbius dalykus nuo nereikšmingų. Jis nuosekliai ir tvarkingai siekdavo savo tikslų, žinojo, kokios investicijos duos didžiausią grąžą, atsižvelgdavo į turimas priemones ir niekada neužmiršdavo būtinų dalykų. Jis tiksliai žinojo, kaip įkurti misiją: „Metras po metro jis žingsniu apeidavo visą vietovę, ‒ prisimena vienas misionierius. ‒ Jis žinojo, kokio dydžio turi būti parapijos namas, kur statyti bažnyčią, kaip toli įkurti mokyklą, kur turi gyventi vienuolės ir t. t. Aš tik stebėdavau... Kildavo įspūdis, kad jis viską jau būdavo suplanavęs iš anksto ir kad viską reikia statyti tiksliai taip, kaip jis turėdavo galvoje.“

 

Brandus politinis mąstymas

 

Dakare vienas Cite Catholique aktyvistų Lefebro asmenyje įžvelgė „daug didesnį supratingumą, nei paprastai yra būdingas dvasininkui, ir žmogų, atidžiai sekantį politinį pasaulį“. Arkivyskupas buvo gerai susipažinęs su kontrrevoliucine, t. y. katalikiška, pozicija, kurią tuo metu skleidė Leonas de Ponsanas (Leon de Poncins), Žakas Dasakas (Jacques d‘Assac) ir Žanas Madiranas (Jean Madiran). Iš jų jis gaudavo žurnalą „Itineraires“.

 

Vakarų prancūzakalbės Afrikos valdytojas, nors ir būdamas masonas, pripažino: „Arkivyskupas Lefebras yra protingiausias žmogus, kokį esu sutikęs Afrikoje. Kai jis apsilanko pas mane, aš labai rimtai pagalvoju prieš ką nors sakydamas ir atidžiai klausausi, ką jis man pasakoja.“

 

Ori ir išskirtinė laikysena

 

Būdamas Šventosios Dvasios tėvų ordino generalinis vyresnysis, štai kaip jis buvo aprašytas ordino istoriko:

 

„Aukštas, gražios išvaizdos, veidas spindi dėmesiu ir gerumu. Vos pasirodęs, iš karto padarydavo gilų įspūdį. Jis pasižymėjo ypatinga savybe, tam tikru magnetizmu, kažkuo daugiau nei žavesiu. Jis niekada neprarasdavo šios išskirtinumo auros, šios vidinės jėgos, kuriai neįmanoma atsispirti."

 

Teisingas įvykių ir galimybių vertinimas

 

Vienas iš jo bendradarbių pasakoja:

 

„Koks jis buvo vyresnysis! Geraširdiškas, šiltas, visada išklausantis, teisingas. Su juo dirbti būdavo vienas džiaugsmas. Ką tik paimdavo į savo rankas, viskam rasdavo sprendimą. Jis nepasiklysdavo nereikšmingose detalėse, ir pakalbėjęs su juo visada jausdavaisi padrąsintas.“

 

Kitas konfratras įžvalgiai patikslina:

 

„Jis mokėjo aiškiai reikšti savo mintis. Kildavo įspūdis, kad jis išmanydavo praktinius dalykus ir kad idėjos jo prote buvo tvarkingai sudėliotos įvairių projektų pavidalu ‒ tokių įvairių, kad kartais atrodydavo prieštaraujantys ‒ ir parengtos įgyvendinti atsižvelgiant į galimybes.

 

Geležinė ranka švelnioje pirštinėje

 

„Mes jį vadiname „geležine ranka švelnioje pirštinėje“. Jis niekada nepasiduoda. Jis visada turi konkretų planą ir imasi jį vykdyti.“ Jis įsakydavo, bet ne įsakmiai. Jo elgesyje jausdavosi valdžia, bet ji neslėgdavo. Jis skatindavo savo misionierių iniciatyvumą ir juos remdavo. Jei neaiškindavo savo motyvų, ramiai pakartodavo įsakymą, ir neturėdavai kito pasirinkimo, kaip tik paklusti. Toks vadovavimo stilius buvo labai efektyvus. Pasitikėti ‒ tai buvo jo šūkis.

 

PERIODAS: 1947‒1991, VIETA: VISAS PASAULIS.

 

Švelnus ir užsispyręs

 

Marselis Lefebras pasižymėjo blaiviu mąstymu ir dideliu pasitikėjimu savimi, o jo geležinė valia, neišsenkama energija ir nuolatinė ramybė užbaigia stipraus žmogaus paveikslą.

 

Ši stiprybė neatskiriama nuo švelnumo. Marselio Lefebro švelnumas buvo tapęs priežodžiu ‒ tai buvo nuolankus ir šiek tiek drovus švelnumas. Jo silpnas balsas dažnai klaidindavo: Lambarene ir Mortene jį palaikė paprastu broliu vienuoliu. „Jis galėjo būti drovus žmogus, nedarantis nieko, bet viskas yra atvirkščiai. Jis sunkiai dirba. Kaip jam tai pavyksta?“ ‒ stebėjosi jo generalinis vikaras Dakare.

 

Laisvai bendraujantis ir su įtakingais, ir su paprastais žmonėmis

 

Jo brolis Mišelis, aplankęs jį Senegale, pastebėjo, kad Marselis „laisvai bendraudavo su valdytojais ir aristokratais ‒ pastarųjų papročius jis gerai žinojo, bet nežiūrėjo į juos rimtai.“ „Tarp aristokratų jis jausdavosi puikiai, prisiderindavo prie jų lygio, klausydavosi jų, niekada nesivaržydavo.“

 

Ekone kun. Diubui pastebėjo, kad „prie stalo arkivysk. Lefebras vienodai elgdavosi tiek su erherzogu, tiek su skardininku: taip pat maloniai, taip pat draugiškai“. „Man tai padarė didžiulį įspūdį, ‒ pasakoja kun. Diubui, ‒ ir aš slapta juo žavėjausi. Jis buvo visiškai toks pat, tai nebuvo dirbtina, tai buvo visiškai natūralu, ir sielovadiška.“

 

Jis būdavo neprilygstamas, kai vaišių pabaigoje reikėdavo pasakyti dvasingą tostą kunigų šventimų proga.

 

Kada Marselis Lefebras užsispirdavo?

 

Kai kada šis dialogo žmogus užsispirdavo ir tapdavo nesukalbamas: ypač bendraudamas su nenuoširdžiais ar savavaliais asmenimis. Tuomet jis tapdavo „žmogumi, kuris žino, kaip reaguoti“. Tuomet jis aštriais žodžiais atkakliai gindavo savo nuomonę, o kartais, pasidavęs susierzinimui, jog privalo aiškinti savo motyvus, netgi prieštaraudavo tam, kas akivaizdu. Būtent tokiomis akimirkomis pasirodydavo jo charakterio trūkumai, tiksliau ‒ jo perdėtas atkaklumas.

 

Kai tekdavo bendrauti su užkietėjusiais tiesos neigėjais

 

Lefebras gerai suvokė diskusijos bergždumą, kai viena iš ginčo šalių neigdavo esminius principus. Jam atrodė nesuprantama, kaip išsimokslinęs žmogus (jo kolega vyskup. Žoržas Leklerkas) ar aukštas dvasininkas (kardinolas Racingeris) gali prieštarauti dieviškajam mokymui. Vis dėlto jis niekada niekam nerodė paniekos, priešingai, visiems jautė gilią pagarbą, ypač viršesniems rangu ‒ tai buvo antgamtinės meilės vaisius.

 

Svarbiausia nežeminti kito

 

Jis rūpestingai vengdavo žeminti savo artimą, ir kartais asmeniniuose santykiuose tai kliudydavo jam aiškiai išdėstyti savo mintis, jeigu jis manydavo, kad jos pažemins pašnekovą. Nuostabu, kaip toks jautrus atsižvelgimas į kitų jausmus derėdavo su didžiuliu pasitikėjimu savimi. Šis junginys darė jį labai patrauklia asmenybe, įkvepiančia pasitikėjimą ir simpatiją netgi tiems, kurie nepritarė jo pažiūroms. „O, kaip aš buvau prisirišęs prie šio žmogaus, ‒ pasakė jo kolega airis, kun. Maiklas Okerolas (Michael O‘Carroll), ‒ ir vis dar esu!“

Kiti nesugebėdavo sutaikyti šių dviejų arkivysk. Lefebro asmenybės pusių. „Jūsų gerumas yra žiaurus“, ‒ tarė jam Prancūzų akademijoss narys Žanas Gitonas (Jean Guitton) po 1988 m. vyskupų šventimų. Kiti piktinosi: „Jis pasipūtęs.“ „Ne, ‒ atsako su juo ginčijęsis kun. Lui Karonas (Luis Carron). ‒ Asmeniškai jis yra labai nuolankus, tačiau jo doktrina išdidi.“ Marselis Lefebras nebuvo liberalus, jis žinojo, kaip su meile ginti tiesą. Jo meilė ir stiprybė kyla iš gyvo įkvėpimo, kurį jis pajuto būdamas dvidešimties metų, iš to deglo, kurį jis gavo Šv. Klaros (Santa Chiara) seminarijoje, kurio liepsnos jį degino ir kurį jis turėjo perduoti kitiems.

 

Dėstytojas ir pamokslininkas

 

Arkivyskupo Lefebro dvasinės paskaitos buvo ypatingos. Jam aiškinant Kristaus mokslą, paviršutiniški klausytojai manydavo viską ir taip žiną, bet jie neįžvelgdavo konkretaus jo pritaikymo, kurį matydavo Arkivyskupas.

 

Jo paskaitos mažai remiasi jausmais ir atrodo gana sausos, bet kokios jos reikšmingos, gilios ir kontempliatyvios! To nepasakydamas, jis savo klausytojams atskleisdavo savo sielą, savo vidinės maldos gyvenimą, ir taip patraukdavo juos prie paprastos tikėjimo kontempliacijos. Taip pat jis skatino juos iš krikščioniškų paslapčių padaryti praktines išvadas:

 

„Jei šis žmogus, Jėzus Kristus, yra Dievas, jei jis vienintelis iš visų žmonių yra Dievas, tai iš to seka visa kita: šis žmogus yra Kunigas, Pranašas ir Karalius! Kaip kūrinys gali likti abejingas Įsikūnijusio Žodžio buvimui tarp mūsų?“

 

Kai būna pagautas įkvėpimo

 

„Galiu jus užtikrinti, ‒ sakė jis Madride, ‒ kad paskaita, kurią daviau Blaso Pinaro prašymu, buvo nė kiek ne teorinė. Dar man nepradėjus, žmonės gatvėje ėmė šaukti: „Viva Cristo Rey!“ („Tegyvuoja Kristus Karalius“) ir nesiliovė šaukę dvi valandas.“

 

Kalbėdamas viešai, jis naudojo daug gyvesnį, vaizdingesnį stilių, kartais pašiepiantį ar ironišką; jo žodžiai galėdavo būti kandūs, kai jį apimdavo įkvėpimas arba kai tekdavo bendrauti su žiniasklaidos atstovais. Jis suprato, kad atstumia juos savo politinėmis pažiūromis ir kartu traukia savo, kaip maištininko, įvaizdžiu.

 

Pamokslininko kuklumas ir drąsa

 

Per jo garsiąsias Mišias Lilyje 1976 m. žurnalistas Robertas Seru (Robert Serrou) ir „Paris Match“ keletu žodžių apibūdino pamokslininko stilių: „Nors jo tonas buvo ramus, žodžiai buvo uždegantys, tarsi ugnies kamuoliai. Jis kartu ir drovus, ir drąsus, ir kuklus, ir pilnas pasitikėjimo.“

 

Įtampos akimirkomis iš arkivyk. Lefebro lūpų neretai pasigirsdavo tokios frazės kaip „Pagaliau Argentinoje įsiviešpatavo tvarka!“ arba „Ne popiežius kuria tiesą!“ Bet paprastai jo tonas būdavo mokančio vyskupo ir tėviško kunigo.

 

Doktrina, tik doktrina!

 

„Sielas, ‒ aiškino jis, ‒ reikia apšviesti tiesa ir pamokyti, kas yra Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kas yra Dievas. Paprastai mes daug kalbame apie Dievo darbus ir palyginti mažai apie Jį patį. Galėtume pamėginti daugiau kalbėti apie Jo tobulumus, apie Švenčiausiąją Trejybę, apie Mūsų Viešpatį. Nes kuo labiau sielos pažins Dievą, tuo labiau trokš Jam tarnauti ir tuo labiau vengs Jį skaudinti.“

 

Jūs skelbsite Mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!

 

Atkartodamas savo garbingąjį mokytoją kun. Vuegli (Voegtli) Marselis Lafebras savo kunigams sakydavo:

 

„Pamokslas, kuriame Mūsų Viešpats Jėzus Kristus neužima deramos vietos, yra bevertis; jam trūksta arba tikslo, arba priemonių. „Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų, mūsų Viešpatį“, ‒ sako šv. Paulius (2 Kor 4, 5). Jėzus Kristus turi būti visada paminimas mūsų pamoksluose, nes visa yra į Jį nukreipta. Jis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Todėl negalime tikintiesiems sakyti, kad jie taptų tobulesni, kad jie atsiverstų, nekalbėdami apie Viešpatį Jėzų. Šitaip juos tik klaidintume, neparodydami jiems tikrojo kelio.“

 

Moralė, plaukianti iš dogmos

 

Arkivyskupo Lefebro skelbiama moralė buvo ne natūralioji etika, o krikščioniškoji dorovė, neatsiejama nuo pašvenčiamosios malonės, antprigimtinių dorybių ir Šventosios Dvasios dovanų.

 

„Kartais tikintieji būna sužavėti, kai jiems kalbame apie Šventosios Dvasios dovanas, apie palaiminimus, apie Šventosios Dvasios vaisius, sudarančius dvasinį visų pakrikštytų sielų organizmą. „Niekas mums apie tai niekada nepasakojo, ‒ sako jie. ‒ Mes nežinojome, kad Šventoji Dvasia šitaip veikia mumyse.“

 

Aiškumo dovana

 

Arkivyskupas Lefebras kalbėjo taip, kad būtų išgirstas ir suprastas. Jis neatsisakydavo naudoti mikrofono. Mintis reikšdavo aiškiai ir tvarkingai. „Sakydamas pamokslą, ‒ pasakoja vienas juristas, ‒ jis mokėdavo pasiremti akivaizdžiais dalykais. Tai būdavo tarsi puiki ginamoji kalba; negalėdavai su ja nesutikti. Viskas būdavo pagrįsta aiškiu mąstymu ir nuoseklia argumentacija.“

 

Žinoma, jis nepasiekdavo tikro oratoriaus aukštumų, bet kartais prie jų priartėdavo, kai ant jo, regis, nužengdavo Šventoji Dvasia, jį apimdavo ir įkvėpdavo. Sakydamas pamokslus šventimų proga, su vyskupo mitra ant galvos, jis užkrėsdavo visus tvirtu įsitikinimu: jo tonas pakildavo, balsas sustiprėdavo, smilius rodydavo aukštyn, o jo lūpos skelbdavo tiesą bei kovos prieš Bažnyčios ir kunigystės priešus principus.

 

Veiksmo ir kontempliacijos žmogus

 

Nuostabi pusiausvyra, arba tiksliau būtina tvarka. Ar šis karštas pamokslininkas, šis nenuilstamas misionierius nebus įtrauktas į aktyvizmo sūkurį?

 

Asmeniškai Marselis Lefebras nematė jokio prieštaravimo tarp, viena vertus, savo Mišių, brevijoriaus, maldų ir, kita vertus, savo apaštalinės veiklos. Išorinė veikla kyla iš susivienijimo su Dievu, kuris yra pats tobulumas. Bet Arkivyskupas žinojo netvarkingos išorinės veiklos pavojus. Jis savo kunigus įspėjo:

 

„Kiek daug kunigų prarado bet kokį kunigystės supratimą ir potraukį kontempliacijai bei vidinei maldai, pasidavę aktyvizmui apaštalavimo dingstimi!“

 

„Nėra jokio apaštalavimo be kontempliacijos. Kontempliacija nebūtinai reiškia vienuolyną. Tai krikščioniškas gyvenimas: tikėjimo gyvenimas, tikėjimo realijų gyvenimas. O didžiausia realija, kurią reikia apmąstyti, yra Šventosios Mišios.“

 

Apaštalavimo siela

 

Iš šv. Dominyko ir iš abato Šotaro (Chautard), kurio knygą „Apaštalavimo siela“ jis labai vertino, Lefebras išmoko, kad „veikla turi būti organizuotas kontempliacijos išsiliejimas“. „Brolijos nariai, ‒ sakė jis, ‒ turi dažnai kontempliuoti mūsų nukryžiuotą Viešpatį, matydami Jame Dievo meilės viršūnę, meilės, vedančios prie didžiausios aukos. Tai yra Mūsų Viešpats! Tai pagrindinis Bažnyčios kontempliacijos objektas.“

 

Nepajudinamas įsitikinimas

 

„Mes būsime misionieriai savo troškimu išlieti Mūsų Viešpaties kraują sieloms.“ „Turime absoliučiai pasitikėti pozicija, kurią užėmėme, ‒ kalbėjo jis, ‒ nes tai yra Bažnyčios pozicija. Ji ne mano. Tai ne arkivyskupo Lefebro pozicija, ji Bažnyčios. Vieną dieną visa kita žlugs.“

 

Amžius jo nepristabė

 

Po vyskupų šventimų 1988 m. arkivyskupas Lefebras nesustojo, priešingai ‒ jis uoliau nei kada nors vedė rekolekcijas, skaitė paskaitas, ypač savo kunigams ir seminaristams.

 

Kaip niekada anksčiau jis atskleidė jiems savo minčių gelmes. 1990 m. jis praleido porą mėnesių rašydamas nedidelę knygą, kurią laikė savo testamentu: „Dvasinis vadovas sekant šv. Tomu Akviniečiu“. „Šia knyga, ‒ sakė jis, ‒ aš daviau viską, ką galėjau. Nebežinau, ką dar galėčiau duoti.“

 

Mes esame visiškai niekas

 

Kartą, važiuodamas vesti rekolekcijas kunigams, jis paklausė savo šoferio, kuris jį visur vežiodavo ir kuriuo jis labai pasitikėjo, žmonos: „Ar žinote, apie ką aš jiems kalbėsiu?“ Jai atsakius neigiamai, jis paaiškino, lėtai tardamas kiekvieną žodį: „Aš jiems kalbėsiu apie Dievą, apie Dievą...“

 

Po kurio laiko, rekolekcijų namų šeimininkams, giriantiems jo darbą, jo Broliją, jis tyliu balsu atsakė: „Mes esame niekas, absoliučiai niekas.“ Ir bijodamas, kad jo nesuprato, jis tuo pačiu balsu pakartojo: „Ar mane gerai girdėjote? Niekas... visiškai niekas.“
 
 
SUSIJĘ STRAIPSNIAI:
 

 
KONTAKTAI
PAREMKITE MUS
PAMALDŲ LAIKAS KAUNE
LITURGINIS KALENDORIUS
FSSPX on YouTube
 
 
 
      
 
 
 
      
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
   
 


 
   
   
 
   
 
           Daugiau...
 
 
     
 
© VšĮ „Laetitia”, 2006Dipolis