Romos Katalikų Bažnyčios kongregacija
TITULINIS arrow STRAIPSNIAI arrow Klaidingos pasaulėžiūros ir religijos arrow William Kilpatrick. KRITIŠKAS ŽVILGSNIS Į KORANĄ
William Kilpatrick. KRITIŠKAS ŽVILGSNIS Į KORANĄ Spausdinti El. paštas
2015 11 12


„Tepriima tai iš manęs Alachas.“

„Aš darau tai Alacho vardu.“

„Kad įsigalėtų islamo įstatymas, Alacho įstatymas žemėje.“

Tokius pareiškimus daro būsimieji ir jau sėkmę pasiekę džihado kovotojai, aiškindami savo motyvus – kodėl jie planavo ar vykdė teroro aktus Amerikoje. Džihado kovotojai kitose pasaulio dalyse pasakytų maždaug tą patį. Bet iš kur gi jie „ištraukė“, kad Alachas nori būtent tokių veiksmų?

Kaip savo motyvacijos šaltinį džihadistai paprastai cituoja Koraną. Pavyzdžiui, Terry Lee Loewen savo 2003 m. planuotą teroro antpuolį Vičitos (JAV) oro uoste komentavo taip:

„Nesuprantu, kaip galima skaityti Koraną ir pranašo suną ir nesuprasti, kad iš visos musulmonų Uma[1] besąlygiškai reikalaujama rengti džihadą ir įvesti šariatą.“

Taigi, kaip galime įtikinti esamus ir potencialius teroristus, jog Alachas iš jų nereikalauja žudyti „netikėlių“? Žinoma, pradėti reikėtų nuo Korano. Vis dėlto negalima sakyti, kad Koranas visiškai nepateisina „netikinčiųjų“ žudymo – akivaizdu, kad Korane rašoma priešingai: „Kai šventieji mėnesiai pasibaigs, žudyk stabmeldžius, kur tik juos rasi“ (9:5) – tai tik viena iš daugelio panašių eilučių. Politinio islamo studijų centro atlikta Korano turinio analizė parodė, kad 24 procentai Medinos surų[2] eilučių kalba apie džihadą. Arba, kaip kartą pareiškė Talibano judėjimo lyderis Baitullah Mehsud: „Alachas šventajame Korane apie 480 kartų ragina musulmonus rengti džihadą“.

 

Ką gi daryti? Raginti teroristus perskaityti Koraną, kad geriau jį suprastų? Ši taktika netiks tiems, kurie iš tikrųjų skaitė Koraną. Kas gi dar gali juos paveikti? Galbūt geresnė taktika – bandyti įtikinti potencialius džihado karius, kad jie klaidingai interpretuoja Koraną, kad jį derėtų suprasti dvasine ir taikia prasme? Bet čia vėl susiduriame su problema. Jau nuo vienuoliktojo amžiaus bendru islamo mokslininkų sutarimu teigiama, kad „idžtihado (t. y. Korano aiškinimo) vartai“ yra uždaryti. Raginimas naujai aiškinti Koraną būtų tolygus šimtmečių senumo islamo tradicijos atmetimui.

 

Kai kurios nedidelės sektos, pavyzdžiui, Ahmadiyya bendruomenė, Koraną interpretuoja ne pažodžiui, o simboliškai, bet vyraujančios krypties musulmonai laiko juos eretikais ir dažnai padaro persekiojimų aukomis. Dar svarbiau yra tai, kad pats Mahometas, kurio pavyzdį musulmonų vadovai laiko galutiniu argumentu, įsakymo eiti į džihadą neinterpretavo perkeltine prasme. Anaiptol ne perkeltine prasme žuvo ir Mahometo surengto džihado aukos. Politinio islamo studijų centro atlikta Siros (Mahometo biografijos) turinio analizė rodo, kad maždaug du trečdalius jo gyvenimo užėmė kovos. Trečioji dalis, apimanti Mahometo gyvenimo laikotarpį, praleistą Medinoje, šiuo klausimu yra ypač pamokanti. Beveik ištisus penkis šimtus šios dalies puslapių užima mūšių ir karo žygių aprašymai.

 

Trumpai tariant, džihadistų pateikiama Korano interpretacija tvirtai paremta tiek tekstu, tiek Mahometo pavyzdžiu. Kam gi jiems, turint tiek daug įrodymų, atsisakyti tokio aiškinimo? Džihadistams iki šiol nepaprastai sekasi įtraukti musulmonus į „šventąjį karą“ būtent dėl to, kad jie gali pademonstruoti, jog karas prieš „netikinčiuosius“ yra Korane skelbiama musulmono pareiga.

Bandyti įtikinti esamus ir potencialius džihadistus, kad Koranas turėtų būti aiškinamas taikia prasme būtų taip pat sunku lyg pačiam vesti džihadą. Ar yra kitų būdų spręsti šį klausimą? Taip, yra. Perfrazuojant visur platinamą reklaminį skelbimą, vienas gudrus triukas gali sutaupyti jėgas, kurias iššvaistytume šimtams bevaisių argumentų. Kitokia – beveik neišbandyta – alternatyva, kaip įtikinti džihadistus, jog džihado metodai neteisingi, yra visiškai diskredituoti Koraną. Jei visa ši knyga yra žmogaus prasimanyta klastotė, tai kam gali rūpėti, ką sako ta ar kita jos eilutė? Jei visas Koranas yra paties Mahometo kūryba, tai kam gaišti laiką svarstant, kurios – ar taikios, ar smurtą skatinančios – suros yra svarbesnės?

Šis argumentas nedažnai naudojamas, nes jei tik jo griebsitės, jus tuoj užsipuls ne tik musulmonai, bet ir nemusulmonai. Pastarieji apkaltins jus nesantaikos kurstymu, nejautrumu, fanatizmu, neapykanta ir panašiais niekais. Tačiau tai nesumažina šio argumento stiprumo. Visas islamo rūmas pagrįstas įsitikinimu, kad Koraną parašė pats Dievas ir per arkangelą Gabrielių perdavė jį Mahometui, o šis viso labo persakė jį savo pasekėjams. Jei tai netiesa, tik kvailys skubės į mūšį už Alachą ir žadamą rojų. Įrodę, kad nebuvo jokio dieviško įgaliojimo musulmonams pavergti „netikinčiuosius“, atimsite islamo karo prieš visą pasaulį loginį pagrindą.

Nors skelbiant tokį argumentą sunku būti išgirstam, bet taip argumentuoti yra stebėtinai lengva. Lengva todėl, kad patys musulmonų apologetai pasmerkė save demaskavimui, nustatydami savo tikėjimo įrodymams per daug aukštus reikalavimus. Kaip galima įrodyti, kad Dievas parašė Koraną? Tam griebiamasi nelogiško, vis prie to paties grįžtančio argumento: t. y. esą mes žinome, kad Dievas parašė Koraną, nes pats Koranas teigia būtent tai, ir mes žinome, kad Koranas yra teisingas, nes jį parašė Dievas. Daugeliui musulmonų to ir užtenka. Tačiau islamo mokslininkai seniai suprato, kad reikia svaresnių įrodymų. Pagrindinis jų suformuluotas argumentas skamba taip: Koranas yra toks tobulas, neprilygstamas prozos kūrinys, kad niekas, išskyrus patį Dievą, negalėjo jo parašyti. Reikia pasakyti, kad tai sunku įrodyti, nes, nors Korane ir yra keletas įspūdingų ištraukų, bet taip pat yra ir daugybė, panašių į šią:

„O Pranaše, mes nustatėme, kad tau leistina [turėti] žmonas, kurioms suteikei kraičius, ir verges, kurias užvaldė tavo dešinioji ir kuriomis Alachas tave apdovanojo; o taip pat tavo dėdžių iš tėvo pusės dukteris, tavo dėdžių iš motinos pusės dukteris bei tavo tetų iš tėvo pusės dukteris ir tavo tetų iš motinos pusės dukteris, kurios pabėgo gyventi su tavimi; o taip pat bet kurią tikinčią moterį, kuri padovanos save Pranašui, jei Pranašas panorės ją vesti.“ (33:50)[3]

Galbūt arabiškai tai skamba gražiau, tačiau panašu, kad, kaip bebūtų išverstas šis griozdiškos teisinės kalbos pavyzdys, jis vis tiek skambės kaip sutarčių teisės vadovėlio ištrauka. Ko gero krikščionys ir judėjai turėtų supratingai jausti, į kokią keblią padėtį čia patenka islamo apologetas. Kaip jums patiktų, pavyzdžiui, užduotis ginti tezę, kad Biblijos ištraukos, pasakojančios kaip „tam ir tam gimė tas ir tas“, yra neprilygstamo stiliaus pavyzdžiai?

Be to, nuobodus proziškumas – ne vienintelis Korano literatūrinis trūkumas. Jo autorius, kad ir kas jis būtų, menkai jautė kompoziciją, nuoseklumą, charakterius, dialogus ar dramatiškus efektus. Tai ne vien mano žodžiai. Štai keletas mokslinių įvertinimų:

„Visi jo [Korano autoriaus] personažai labai vienodi, jie kalba tas pačias nuvalkiotas frazes. Jis mėgsta dramatiškus dialogus, bet labai prastai jaučia dramatiškas scenas ar veiksmą. Loginis ryšys tarp vienas kitą sekančių epizodų dažnai palaidas, kartais jo apskritai trūksta; ir neretai pasitaiko, kad neišryškinami svarbiausieji momentai, būtini norint aiškiai suprasti pasakojimą.“ (C. C. Torrey, The Jewish Foundation of Islam, New York, 1933, p. 108.)

 

„Estetiniu požiūriu ši knyga jokiu būdu nėra aukščiausio lygio kūrinys... Dažnai praleidžiami būtini ryšiai, tai liečia ir sakinių išraišką, ir įvykių seką... Visur pasigendame nuoseklios pasakojimo eigos... Net sintaksė pasižymi griozdiškumu...“ (Theodor Noldeke, Encyclopedia Britannica, 11 ed., T. 15, p. 898-906.)

 

„Koranui stebėtinai trūksta bendros struktūros, dažnai jis neaiškus ir nelogiškas tiek savo kalba, tiek turiniu...“ (P. Crone, M. Cook, Hagarism: The Making of the Muslim World, Cambridge, 1977, p 9.)

 

Kaip rašiau 2012 metais:

 

„Jei manote, kad Koranas padiktuotas Dievo, jums tampa sunku paaiškinti, kodėl kūrinijos Sutvėrėjui pritrūksta literatūrinių sugebėjimų, t. y. įgudimo pasakoti įdomias istorijas, nuoseklumo ir dramatiškumo, kurių tikimės iš iškilių žmogiškųjų autorių. Taip, Korane yra gražių ištraukų, bet jei kūrinio autoriui reikėtų dalyvauti kompozicijos konkurse, jis neišlaikytų daugelio pirmojo kurso literatūros egzaminų.“

 

Prielaidas dėl grynai žmogiškos Korano kilmės taip pat patvirtina jo autoriaus užimama perdėm žmogiška gynybinė pozicija. Jis tarsi nuolat teisinasi, primindamas savo skaitytojams, kad Koranas esąs tikras, o ne suklastotas apreiškimas. Toks įkyrus rūpestis Korano autentiškumu pasirodo beveik kiekviename puslapyje. Štai keletas pavyzdžių:

„Šio Korano negalėtų sugalvoti niekas kitas, tik Dievas.“ (10:37)

„Tai ne išgalvotos pasakos, bet ankstesnių raštų patvirtinimas...“ (12: 112)

„Ši knyga be jokios abejonės apreikšta Visatos Viešpaties ... Argi jie sakys: „Jis išgalvojo ją pats"?“ (32: 1–3)

„Kai jiems skaitomi mūsų šviesūs apreiškimai, jie sako ... „tai tik išgalvotas melas.“ (34:43)

Kaip minėjau, šie teiginiai apie apreiškimo autentiškumą kartojasi nuolatos. Daug daugiau vietos užima tikinimai, kad apreiškimas tikras, nei pasakojimas, koks tas apreiškimas yra. Tačiau koks gi autorius jaustųsi būtinai turįs mums iki šleikštulio kartoti, kad jo žodis nėra žmogaus išgalvotas? Vargu ar visos kūrinijos Tvėrėjas taip nesaugiai jaustųsi ir nebūtų įsitikinęs tuo, ką parašė. Kita vertus, visa tai išgalvojusiam žmogui iš tiesų būtų dėl ko užimti tokią gynybinę poziciją. Tačiau Mahometas taip pat suprato, kad geriausia gynyba yra puolimas. Todėl Koranas savo skaitytojams nuolat primena, kad patikimiausias kelias į pragarą esąs abejoti „mūsų apreiškimais“.

 

Atkakliai tvirtindami, kad visas Koranas yra Dievo žodis, musulmonai tarsi „lieka prie suskilusios geldos“ – jiems tenka ginti antrarūšį literatūros kūrinį, tarsi tai būtų Šekspyras, Homeras ir Dantė kartu paėmus. Jei iki šiol jiems palyginti neblogai sekėsi jį ginti, taip yra todėl, kad daugelis nenori mesti jiems iššūkio. Žinoma, iš dalies šis nenoras kyla iš baimės. Pavyzdžiui, tiesmukai krikščionybę kritikavęs religinės literatūros tyrinėtojas Bartas Ehrmansas prisipažino, kad nenori savo gražbylystės įgūdžių taikyti Koranui, nes per daug brangina savo gyvybę.

 

Bet net ir ankstesniais laikais, kai akademikai dar nebuvo patyrę, jog liežuvio nevaldymas gali sutrumpinti gyvenimą, islamo tyrinėtojai, ypač mokslininkai krikščionys, nenoriai kritikuodavo islamą. Juk islamas, galų gale, skelbėsi iš Abraomo kilusiu tikėjimu, ir būtų nemandagu abejoti giminingos religijos pagrindais. Todėl islamo tyrinėtojai krikščionys, pavyzdžiui, Montgomery Wattas (1909-2006) ir Louis Massignonas (1883-1962) buvo linkę piešti islamą kiek įmanoma geresnėmis spalvomis, užtušuodami jo trūkumus.

 

Kai kurie, kaip nuo islamo atsimetęs ateistas Ibn Warraqas, mano, kad šis nekritiškas požiūris kyla iš baimės, jog kritinė analizė, galinti pakirsti islamo tikėtinumą, taip pat suduos mirtiną smūgį krikščionybei. Pasak Warraqo, „jų supratimu, islamo religija yra krikščionybės sesuo, stipriai įtakojama judėjų-krikščioniškų idėjų. Jie mano, kad krikščionybė ir islamas arba kartu išliks, arba kartu kris“.

 

Šiame požiūryje tikriausiai yra dalis tiesos. Kartais tarp profesionalių „dialogininkų“ galima aptikti „mes, įvairios religijos, turime laikytis išvien“ galvoseną. Tačiau šiuo metu toks požiūris veikiausiai kyla iš XXI amžiui būdingos baimės užgauti kieno nors jausmus nei iš nuogąstavimų, kad vos pradėjus kastis po islamo pamatais visas krikščionijos rūmas triukšmingai subyrės į gabalus. Nors įvairių modernistų užsipuolimai krikščionybei padarė daug žalos, pati krikščionybė tiesiog pasigėrėtinai atlaikė kritinius-istorinius tyrimus. Ji iš tiesų sėkmingai pasinaudojo tekstine analize ir istoriniais įrodymais.

 

Islamas nebūtų taip gerai atlaikęs panašaus tyrimo. Todėl ir vėl kyla klausimas: kodėl gi islamui nepritaikius tokių pačių griežtų standartų kaip krikščionybei? „Dialogo mėgėjai“ ir mokslininkai šiuo metu praleidžia daug laiko mėgindami „iškapstyti“ mažiausius panašumus tarp Korano ir Biblijos. Bet kokia prasmė ieškoti sutapimų tarp tikro ir melagingo apreiškimo? Daug bendrumų esama ir tarp Mormono knygos ir Biblijos, bet katalikų mokslininkai juk nebando tų dviejų knygų suderinti – ir teisingai daro. Jei Islamas nebūtų toks karingas tikėjimas, turbūt būtų geriausia laikytis požiūrio „pats gyvenk ir kitiems netrukdyk“. Deja, Koranas toli gražu nemoko tokio paties požiūrio. Nors labai daug musulmonų sugeba ignoruoti žiauresnius Korano priesakus, jo puslapiuose tebeskamba įsakymai vartoti smurtą, viliodami visus siekiančius visiškai atsidėti Alacho tarnybai.

 

Todėl reikia bijoti ne tik islamo teroristų, bet ir islamo teoretikų bei teologų. Jie aprūpina teroro mašiną ją varančiu ideologiniu kuru. Likviduoti terorizmą – svarbu, bet ilgalaikėje perspektyvoje daug svarbiau yra demontuoti terorizmo ideologiją. O tam neišvengiamai reikia dekonstruoti Koraną. Jei ši priemonė atrodo pernelyg drastiška, susimąstykime, kokia alternatyva mums belieka – lėtai kapituliuoti, kas dabar ir vyksta Europoje, arba įsivelti į kruviną karą, kilsiantį, kai civilizuotasis pasaulis pagaliau atsibus iš miego ir suvoks, jog turi priešintis.

 

Iki šiol islamo religijai buvo tarsi suteiktas diplomatinis imunitetas – tokiomis sąlygomis jo išpažinėjai tiesiog žudydavo ir „išlipdavo iš balos sausi“. Thomas Jeffersonas sakė: „Man nebus jokios žalos, jei mano kaimynas sakys, kad yra dvidešimt dievų ar nėra jokio dievo. Tuo jis neapšvarins man kišenės, nesulaužys man kojos“. Bet jei tavo kaimyno religija jam sako, kad jam leidžiama nusukti tau sprandą ir pavergti tavo vaikus, ko gero būtų visai protinga rimtai išanalizuoti tą religija ir jos „šventąją knygą“.

Tačiau nuošaly lieka vienas keblus klausimas: kas turėtų „gultis ant bėgių“? Kas išdrįs rizikuoti kitų naudai? Kieno darbas yra pasakyti, kad visa tai, kas surašyta Korane, yra „100 procentų žmogaus kūryba“? Šiam klausimui reikėtų skirti atskirą straipsnį, tačiau čia reikia pastebėti, kad to sakyti greičiausiai neturėtų nei popiežius, nei kitas žymus dvasininkas. Kodėl? Dėl akivaizdžios priežasties: labai tikėtina, kad autoritetingi Bažnyčios pareiškimai išprovokuotų kerštą musulmonų žemėse gyvenantiems krikščionims. Demaskuoti Koraną yra pasauliečių uždavinys – jei tik jie turi reikiamų žinių. Tai sekuliariųjų ir krikščioniškų kritikų bei mokslininkų darbas. Kuo daugiau tokių rašinių, tuo geriau.

Bartas Ehrmansas išsisuko nuo uždavinio panaudoti savo žinias Korano tyrimams todėl, kad jam brangi gyvybė. Gali pasirodyti, kad tai pragmatiškas požiūris, bet iš tiesų tai labai trumparegiškas pragmatizmas. Daug svarbesnis klausimas yra ne tai, ar kam nors brangi sava gyvybė, bet ar jam brangi jo vaikų gyvybė ir savosios visuomenės ateitis.

Jei niekas nemes iššūkio Koranui dabar, džihadas ir toliau plis, ir ateis diena, kai mes trokšte trokšime, kad būtume suspėję užginčyti Koraną anksčiau – kai vis dar galėjome laisvai tai daryti.



[1] Uma (Ummah) – islamo požiūriu, visi pasaulio musulmonai, „tikratikių bendrija“ (ummat al-mu'minin), musulmonų pasaulis.

[2] Medinos suros – 24 paskutinės Korano suros arba skyriai – vėlesnės suros, kurios anot Islamo tradicijos, buvo atskleistos Mahometui Medinoje.

[3] Versta lyginant šio straipsnio autoriaus pateikiamą anglišką ir rusišką Korano vertimus [http://musulmanin.com/suri-033-ahzab.html] – vert. past.

KONTAKTAI
PAREMKITE MUS
PAMALDŲ LAIKAS KAUNE
LITURGINIS KALENDORIUS
FSSPX on YouTube
 
 
 
      
 
 
 
      
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
   
 


 
   
   
 
   
 
           Daugiau...
 
 
     
 
© VšĮ „Laetitia”, 2006Dipolis