Romos Katalikų Bažnyčios kongregacija
TITULINIS arrow STRAIPSNIAI arrow Klaidingos pasaulėžiūros ir religijos arrow Kun. Gnana Pragash Suresh, Kaip suprasti islamą
Kun. Gnana Pragash Suresh, Kaip suprasti islamą Spausdinti El. paštas
2006 07 30
Kun. Gnana Pragashas Sureshas kilęs iš katalikiškos šeimos Pietų Indijos Madraso provincijoje. Baigęs Šv. Pijaus X brolijos seminariją Ecône, jis buvo 1999 m. birželį įšventintas kunigu ir dirbo Brolijos misijose Šri Lankoje bei Pietų Afrikoje. Versta iš The Angelus, 2001 spalis, p. 5. Korano citatos verstos iš Max Henning, Der Koran. Das heilige Buch des Islam, Heinrich Hugendubel Verl., München, 2003.
 
Prieštaravimas nuo Abraomo laikų
 
Senajame Testamente skaitome, kad Dievo sumanytas šlovingasis atpirkimo planas buvo pradėtas įgyvendinti per Abramą. Su šiuo žmogumi Dievas sudarė amžiną sandorą ir pakeitė jo vardą – jis ėmė vadintis Abraomu, „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5). Ši sandora vėliau buvo įvykdyta per vieno iš Abraomo palikuonių Sėklą, žadėtąjį Mesiją.
„Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios“ (Gal 4, 22). Pirmasis jo sūnus Izmaelis gimė iš egiptietės pribuvėjos vardu Hagara. Antras sūnus buvo Izaokas, gimęs iš Abraomo žmonos Saros. Dievo valia Jo sandoros išpildymas buvo pradėtas per Izaoką, laisvosios moters Saros sūnų. Būtent iš Izaoko palikuonių vėliau kilo Mesijas (Pr 17).
Nors Izmaelis buvo pirmas Abraomo sūnus, Dievas savo sandorai išpildyti pasirinko jaunėlį Izaoką. Visi be išimties būsimieji Dievo pranašai ir Mesijas pasirodys tik iš išrinktojo Abraomo sūnaus Izaoko giminės linijos.
Saros ir jos sūnaus Izaoko naudai Hagara ir Izmaelis buvo išvaryti iš Abraomo namų, vadinasi, jie buvo pašalinti iš Izaoko kilmės linijos ir prarado paveldėjimo teisę (Pr 21,10). Dykumose gyvenančios arabų tautos yra, anot Tradicijos, Izmaelio, bet ne Izaoko palikuonys. Taigi, jau tą dieną įvyko didysis skilimas tarp Izmaelio vaikų ir Izaoko vaikų bei Mesijo.
 
Arabija iki islamo
 
Musulmonai dažnai įrodinėja, jog islamas ir Koranas (arab. Qur‘an) yra atsiųsti iš dangaus, todėl jų sudaryme negalėjo būti panaudotas joks žemiškos kilmės šaltinis ar medžiaga. Tokia yra išankstinė prielaida – žemiško šaltinio būti negali. Tačiau iš tiesų islamo tikėjimą ir patį Koraną galima visiškai ir pakankamai paaiškinti ikiislamine arabų kultūra, papročiais ir religija.
Archeologiniai ir lingvistiniai tyrimai, vykę nuo antrosios XIX a. pusės, atskleidė gausių faktinių duomenų, įrodančių, kad Mahometas (ar kažkoks kitas asmuo) sukūrė šią religiją ir Koraną iš jau prieš tai arabų kultūroje egzistavusios medžiagos.
 
Žodžio „islamas“ reikšmė
 
Pats žodis „islamas“ nebuvo nei iš dangaus apreikštas, nei Mahometo išrastas. Tai arabų kalbos žodis, reiškiantis vyriškumą, apibūdinantis didvyrišką ir narsų kovoje žmogų.
Pradinė žodžio „islamas“ reikšmė nėra „atsidavimas“, kaip visuotinai teigiama. Iš tikrųjų šis žodis reiškė jėgą, būdingą dykumos kariui, kuris net susidūręs su neįmanomais sunkumais, žūtbūt kovoja, vykdydamas savo pareigą.
 
Gentinis gyvenimas iki islamo atsiradimo
 
Gentinis ikiislaminės Arabijos visuomenės pobūdis paaiškina daugelį dalykų, randamų šių laikų islame. Pavyzdžiui, su arabų morale puikiai derinosi kitų genčių užpuldinėjimas, siekiant pagrobti turto, žmonų ir vergų, todėl gentys nuolatos viena su kita kariavo. Šios dykumų gentys gyveno pagal įstatymą „akis už akį, dantis už dantį“. Keršto būdavo imamasi dėl kiekvieno tyčinio veiksmo prieš kurį nors genties narį. Prievartinis žmonių ėmimas į vergovę arba moterų grobimas, laikymas hareme ir prievartavimas kada panorėjus buvo laikomas teisingu ir tinkamu dalyku.
Atšiaurus Arabijos klimatas išugdė šiurkščią gentinę visuomenę, kurioje smurtas buvo tapęs gyvenimo norma. Smurtas tebėra būdingas ir mūsų laikų musulmonų bendruomenėms. Įdomu, kad angliškas žodis assassin, „samdytas žudikas, teroristas“ yra arabiškos kilmės žodis. Jis kilęs iš lotynų kalbos žodžio assassinus, perimto iš arabiško žodžio haššašin. Haššašin pažodžiui reiškia „hašišo rūkytojai“ – taip būdavo vadinami musulmonai, kurie rūkydavo hašišą, norėdami sukelti savyje religinį įtūžį prieš žudydami priešus. Į europiečių žodyną jis atėjo per musulmonų sektą, vadinamą „asasinais“, kurie tikėjo, kad Alachas juos pašaukęs žudyti žmones, tai esanti jų šventa pareiga.
 
Religija iki atsirandant islamui
 
Arabų kraštų gyventojai daugiausiai buvo animistinės pasaulėjautos. Medžiuose, akmenyse, upėse ir kalnuose gyveno vyriškos bei moteriškos dvasios, kurias jie garbino, jų bijojo. Tikėta, kad gentis apsaugo šventieji akmenys. Kuraišų gentis buvo pasirinkusi juodą akmenį, kurį laikė genties magiškuoju akmeniu ir pastatė jį Kaaboje. Atkeliavę į Kaabos šventovę, žmonės bučiuodavo tą magišką juodąjį akmenį. Neabejotina, kad tai buvo meteoritas, nukritęs iš dangaus ir todėl laikytas dievišku.
Kuraišų gentis, kuriai priklausė ir Mohametas, pasirūpino, kad Kaaba vadinamoje pagoniškoje šventovėje stovėtų stabas kiekvienai religijai. Kaaba arabų kalba reiškia „kubas“; taip pavadinta kubo pavidalo akmeninė šventovė Mekoje, kur buvo garbinami stabai. Šventovėje buvo tikras dievybių „švediškas stalas“ – kiek­vienas užėjęs galėjo rasti sau ką nors tinkamo. Kaaboje buvo atstovaujama mažiausiai 360 dievų, buvo galima pridėti naują dievybę, jeigu į miestą atvykdavo svetimšalis ir norėdavo garbinti savo dievą, kurio stabo čia dar nebuvo.
Pelningi prekybos keliai ir turtingi karavanai palaikė kultūrinius ryšius tarp Afrikos ir Artimųjų Rytų, Rytų ir Vakarų pasaulių. Todėl nenuostabu, kad Korane yra pasakojimų, kurių kilmė siekia Babilonijos, Egipto, Indijos, Persijos ir Graikijos religinius pasakojimus.
 
Pagonybės ritualai
 
Prieš atsiradus Arabijoje islamui, stabmeldžiai arabai mokė, kad kiekvienas tikintysis keliskart per dieną tam tikru nustatytu metu turi nusilenkti ir melstis link Mekos – Arabijos religinio centro su šventove Kaaba. Be to, kiekvienas privalo bent kartą gyvenime nukeliauti į Meką pagarbinti dievus Kaaboje. Atvykęs į Meką, pagonis septynis kartus apibėgdavo Kaabą, pabučiuodavo juodąjį akmenį, o paskui bėgdavo apie mylią į Wadi Mina mėtyti akmenų į šėtoną. Jie taip pat vertino išmaldos davimą ir smerkė lupikavimą. Vieną mėnesį pagal mėnulio kalendorių jie net skyrė pasninkavimui. Visi pripažįsta, kad šie stabmeldiški ritualai sudarė religiją, kurios dvasia savo šeimoje buvo išauklėtas Mahometas.
Tuo metu ėmė vyrauti sabėjų religija, kuri ypač sustiprėjo prieš pat Mahometo laikmetį. Tai buvo astralinė religija, sabėjai garbino dangaus kūnus. Mėnulis laikytas vyriška dievybe, o saulė – moteriška. Drauge jie sukūrė kitas dievybes – žvaigždes. Koranas tai mini Suroje 41:37 ir kitur.
Savo religinius ritualus jie tvarkė pagal mėnulio kalendorių. Pavyzdžiui, pasninko mėnesį nustatydavo pagal mėnulio fazes. Sabėjų pasninkavimo apeigos prasidėdavo pasirodžius pusmėnuliui ir trukdavo iki sekančios fazės. Vėliau ši tradicija buvo priimta kaip vienas iš penkių islamo išminties šulų.
Galiausiai, Arabijoje iki islamo pasireiškė svetimų religijų – judaizmo, Persijos zoroastrizmo, induizmo, budizmo, graikų ir egiptiečių mitologijų, taip pat krikščionybės įtaka. Nenuostabu, kad Korane randami pėdsakai religinių pasakojimų, kurie ištakas galima rasti šiose religijose.
Taigi, islame ir Korane randamose idėjose bei ritualuose galima rasti ikiislaminės kultūros, papročių bei religinio gyvenimo įtaką. Archeologai atskleidė daugybę iki islamo egzistavusio meno pavyzdžių, tarp kurių yra arabų stabų ir kultinių simbolių. Žymiausias yra jau minėtas juodasis akmuo Kaaba Mekoje, seniai tapęs garbinimo objektu.
 
Islamo pradžia
 
Nors naujausi radiniai žada, kad netolimoje ateityje istorijos revizionistai tiksliau išnagrinės Mahometo gyvenimą, iki šiol visuotinai manoma, kad būtent Mahometas (570-632 m. po Kr.) yra islamo įsteigėjas. Mahometas gimė Mekoje, Abdullah‘o ir Aminah‘os šeimoje. Ši šeima priklausė kuraišų genčiai, kuri valdė Mekos miestą ir rūpinosi Kaabos ir apie ją besisukančios religinės veiklos priežiūra.
Mahometo tėvas numirė prieš jam gimstant, o motina dar jo jaunystėje. Mahometą pasiuntė gyventi pas turtingus senelius, kurie vėliau jį perdavė turtingo dėdės globai, o jis savo ruožtu – beturčiui dėdei, kuris jį kiek galėdamas auklėjo.
Pasak biografų ir ankstyvosios tradicijos, jaunystės metais Mahometas žymesnių žygių neatliko. Anot senųjų musulmonų pasakojimų, perduodamų iš lūpų į lūpas, jaunasis pagonis Mahometas regėjo įvairias vizijas. Viename pasakojime Mahometas teigia, kad dangiška būtybė perpjovusi jam pilvą, apsukusi vidurius ir vėl užsiuvusi.
Mahometo jaunystė praėjo be didesnių įvykių. Dvidešimt penkerių metų, pirklio našlės paprašytas, jis prižiūrėjo karavaną. Šią 15 metų už jį vyresnę našlę Mahometas vedė. Santuokoje jis gyveno gana laisvą gyvenimą, o jo pareigos apsiribojo prekyba šeimos prekyvietėje turguje.
Keturiasdešimties metų Mahometas dar sykį patyrė viziją. Po to religinio patyrimo jis galutinai pareiškė, kad Al‘lah (arab. Dievas) jį pašaukęs būti pranašu ir apaštalu. Reikia pažymėti, kad arabų religijoje nėra buvimo „pranašu“ ar „apaštalu“ tradicijos.
Pasak musulmonų tradicijų, Mahometui pasirodė Alacho angelas Gabrielius, kad apreikštų Koraną, kurį, kaip buvo manoma, Alachas jau buvo parašęs nuo amžių. Tačiau Mahometui jis buvo apreikštas dalimis. Nėra žmogaus, kuris būtų Korano bendraautorius. Alachas kalba per angelą Gabrielių, o žmogus tėra Korano priėmėjas, bet ne kūrėjas.
Pirmiausia Mahometas papasakojo apie savo pašaukimą šeimai ir draugams. Iš tikrųjų, pirmaisiais atsivertėliais tapo kai kurie jo šeimos nariai. Tačiau netrukus jo misija tapo visiems žinoma, jis tapo gyventojų ir net savo šeimos pajuokos bei priešiškumo objektu. Vienu momentu kilo tokia priešiškumo Mahometui banga, kad Mekos gyventojai apgulė miesto dalį, kurioje jis gyveno.
Norėdamas nuraminti šeimos ir kuraišų genties narius pagonis, jis nusprendė padaryti, jo nuomone, tinkamiausią kompromisą. Jis sutiko, kad visiškai dera melstis ir garbinti tris Alacho dukteris: Al-Lat, Al-Uzza ir Manat. Tai paskatino sukurti žymiąsias „Šėtoniškas eiles“, kuriose Mahometas silpnumo akimirką ir, kaip manoma, šėtono inspiruotas, pasidavė gundymui patenkinti pagonių minias Mekoje (jos buvo įterptos po Suros 53:19). Pasakojimas apie tai, kaip Mahometas laikinai nuramino pagonis – istorijos faktas, patvirtintas Artimųjų Rytų mokslininkų, tiek vakariečių, tiek musulmonų.
Dėl pajuokos ir sparčiai didėjančio priešiškumo Mahometas 622 m. po Kr. pabėgo į Mediną, 250 mylių nuo Mekos nutolusį miestą. Šis įvykis musulmonų vadinamas hidžra ir žymi musulmonų eros bei kalendoriaus pradžią.
Gyvendamas Medinoje, Mahometas planavo ir organizavo savo naujosios religijos skleidimą. Kaip vienintelį veiksmingą metodą, jis pasirinko smurtą Alacho vardu – džihadą. Šis džihadas buvo toks sėkmingas, kad nepaisant daugelio pasipriešinimo atvejų, po Mahometo mirties 632 m. po Kr. pusė arabų pasaulio tapo musulmonais, o iki 750 m. musulmonai nukariavo Persų imperiją ir didelę Bizantijos imperijos dalį. Savo naujos religijos centru Mahometas paskelbė Meką.
 
Islamo klaidos
 
Nors galima įrodyti, kad islame daug nelogiškų ir prieštaringų dalykų (plg. Norman L. Geiser & Abdul Saleeb, Answering Islam, Michigan, 1993), čia panagrinėsime tik svarbiausią jo tekstą – Koraną. Kadangi teigiama, kad Koranas yra neklystamas, ir tai laikoma jo apreiškimo įrodymu (plg. Sura 85:21-22), net ir viena Korane atrasta klaida gali tapti pagrindu rimtai tuo suabejoti. Savo pranašavimo pradžioje Mahometas nuolatos griebdavosi Senojo ir Naujojo Testamento Raštų kaip pagrindo ir normos, pagal kuriuos reikėtų vertinti jo mokymą. Jis sakydavo: jeigu norite sužinoti, ar kalbu tiesą, eikite pas Knygos žmones (žydus bei krikščionis) ir paprašykite juos pažvelgti į Raštus, kad išaiškintų, ar tai, ką kalbu, tiesa (Suros 2-13, 16, 17 ir t. t.).
Biblija turi būti etalonas visiems naujiems apreiškimams, įskaitant Koraną. Taip yra grynai chronologiškai – Mahometas pradėjo pranašauti 600 metų po Kristaus. Vadinasi, Koranas atsirado po Naujojo Testamento užbaigimo. Pats Koranas teigia esąs Biblijos tęsinys ir visiškai jam neprieštaraująs (plg. Sura 2:136). Logiškai mąstant, tuo atveju, kai Biblija ir Koranas prieštarauja vienas kitam, nusileisti privalo Koranas, o ne Biblija. Tai ypač teisinga tada, kai Korano tekstas prieštarauja Biblijos tekstui. Musulmonai tiki, kad Bibliją ir Koraną apreiškė tas pats Dievas – Alachas. Taigi, Koranas niekad neturėtų prieštarauti Biblijai, priešingu atveju Alachas prieštarautų pats sau. Musulmonai įrodinėja, jog Koranas turi būti tobulas, kadangi Dievas patikimai išsaugoja savo žodį. Tačiau jeigu Dievas to neužtikrino, kaip jie teigia, Biblijai, kodėl jis turėtų tą padaryti Koranui?
Po šios trumpos įžangos pereisime prie kritiško Korano nagrinėjimo. Kadangi Korane tiek daug problemų, apsiribosime kai kuriomis akivaizdžiausiomis.
 
Kiek dienų truko pasaulio kūrimas?
 
Pirmasis keblumas Korane kyla dėl skaičiaus dienų, per kurias Dievas sukūrė pasaulį. Sudėjus visas dienas, minimas Suroje 41:9,10,12, išeitų, kad pasauliui sukurti Dievas sugaišo aštuonias dienas. Tačiau pasak Biblijos, jam prireikė tik šešių dienų. Taigi, Koranas pradeda prieštarauti Biblijai nuo pat pirmo Biblijos skyriaus. Koranas prieštarauja ir pats sau – Suros 7:54, 10:3 teigia, kad pasauliui sukurti Alachas sugaišo šešias dienas.
 
Klaidos dėl Abraomo
 
Korane teigiama, kad Abraomo tėvo vardas buvo Azaras (Sura 6:74), tačiau Biblija sako, kad jo vardas Terachas (Pr 11, 26). Pasak Biblijos, jis gyveno ir Dievą garbino ne Mekos slėnyje (Sura 14:37), bet Hebrone. Jis ėjo aukoti savo sūnų Izaoką, o ne Izmaelį, kaip sako Koranas (Sura 37:100-112). Jis nepastatė Kaabos, nors Koranas ir teigia tą Suroje 2:125-127. Nimrodas neįmetė jo į laužą, kaip teigia Koranas (Suros 21:68,69, 9:69).
 
Klaidos dėl Mozės
 
Mozę įsūnijo ne faraono žmona, kaip teigia Koranas (Sura 28,8.9). Iš tikrųjų tai buvo faraono duktė (Iš 2, 5). Koranas sako, kad Mozės laikais Hamanas gyveno Egipte ir dirbo faraonui, statydamas Babelio bokštą (Suros 28:38, 29:39, 40:23,24,36,37). Tačiau iš tikrųjų Hamanas gyveno Persijoje ir tarnavo karaliui Ahasverui. Smulkiau skaitykite Esteros knygoje. Tai labai rimta klaida, nes prieštarauja ne vien Biblijai, bet ir pasaulietinei istorijai.
Faraonų laikais nukryžiavimas nebuvo praktikuojamas, nors Koranas taip sako (Sura 7:124).
 
Vidiniai prieštaravimai
 
Koranas daugeliu atžvilgių pats sau prieštarauja. Kadangi Koranas teigia (Sura 39:23,28) esąs be jokių prieštaravimų, net vieno prieštaravimo pakanka, norint parodyti, kad tai ne Dievo žodis. Korane pateikti keturi vienas kitam prieštaraujantys pasakojimai apie tai, kaip Mahometas gavo Koraną.
1) Pirmiausia pasakojama, kad pas Mahometą atėjo Alachas žmogaus pavidalu ir kad Mahometas jį matė (Suros 53:2-18, 81:19-24).
2) Vėliau teigiama, kad pas Mahometą atėjo ne kas kitas, o „Šventoji Dvasia“ (Suros 16:102, 26:192-194);
3) Po to Koranas sako, kad pas jį atėję angelai (Sura 15:68);
4) Paskutinė ir populiariausia versija – kad būtent angelas Gabrielius atnešė Mahometui Koraną (Sura 2:97).
Surose 2:58 ir 7:161 ta pati citata formuluojama prieštaringai. Tai vienas iš daugelio tokio prieštaravimo pavyzdžių. Šie atvejai svarbūs, kadangi musulmonai tvirtina, kad Koranas absoliučiai tobulas net tada, kai jis cituojamas.
Iš pradžių Mahometas liepė savo pasekėjams melstis atsigręžus į Jeruzalę. Paskui pasakė – kadangi Dievas esti visur, jie gali atsisukti į kurią nori pusę (Sura 2:115). Vėliau vėl persigalvojo ir nurodė jiems melstis veidu į Meką (2:144). Daugelis mokslininkų mano, kad krypties pakeitimus jis darė, atsižvelgdamas į tai, kam norėjo įtikti: žydams ar pagonims.
Faktas, kad judaizmas ir krikščionybė suskilo į skirtingas sektas, buvo panaudojamas Korane, siekiant įrodyti, kad jie neapreikšti Dievo (Suros 30:30–32, 42:13–16). Tačiau pats islamas suskilo į daugelį tarpusavyje kovojančių sektų, todėl negali būti tiesa, kad Koranas neklystamas.
 
Patogūs apreiškimai
 
Korane yra apreiškimų, labai tinkančių Mahometo asmeninei naudai arba malonumui. Kai Mahometas užsigeidė savo įsūnio žmonos, jis staiga gavo Alacho apreiškimą, leidžiantį jam paimti į žmonas kito vyro žmoną (Sura 33:36–39). Kai panorėjo turėti daugiau žmonų arba norėjo, kad žmonos liautųsi kivirčijęsi, jis skubiai gavo dėl to apreiškimą (Sura 33:28–34). Galop Alachas nebeleido Mahometui imti kitų žmonų (Sura 33:52).
Kai jam pradėjo įgristi namuose besilankantys žmonės, jis gavo patogius apreiškimus, nustatančius taisykles, kada galima jį lankyti, o kada reikia netrukdyti (Suros 33:53–58, 49:1–5).
 
Klaidos dėl Švenčiausiosios Trejybės
 
Korane daug klaidų dėl krikščionių tikėjimo ir apeigų. Pavyzdžiui, Koranas klaidingai aiškina krikščioniškąją Trejybės doktriną. Mahometas manė, kad krikščionys garbina tris dievus: Tėvą, Motiną (Mariją) ir Sūnų (Jėzų) (Sura 5:116).
Arabiškajame Korano tekste smerkiami tie, kurie teigia, kad „Alachas yra trečiasis iš trijų“, tai yra, kad Alachas – tik vienas iš trijų dievų! Tačiau daugelis musulmonų mokslininkų neteisingai išverčia Surą 5:73, suteikdami jai tokią prasmę: „burnoja prieš Dievą tie, kurie sako, kad Dievas yra vienas iš trijų Trejybėje“. Arabiškame tekste nėra žodžių „Trejybėje“!
Jeigu Mahometas buvo to paties Dievo pranašas, kaip Jėzus, kodėl gi tame Dievo Žodyje atsirado toks prieštaravimas ir painiava apie Švenčiausiąją Trejybę, to paties Dievo apreikštą Biblijoje?
Dėl šios klaidos apie Švenčiausiąją Trejybę Korane atsirado ir daugiau klaidų, susijusių su Jėzaus Kristaus prigimtimi, asmenybe bei misija. Musulmonams atrodo, kad jei Dievas pagimdė sūnų, tai prieš tai turėjo būti lytinis aktas. Tai grynai kūniškas Dievo įsivaizdavimas, krikščionys visada suprato, kad amžinasis Sūnaus gimimas iš Tėvo Švč. Trejybėje yra paslaptingas kilimas, tik analogiškai nusakomas žodžiu iš žmonių gyvenimo. Žodis „viengimis“ nurodo ne fizinį atsiradimą, bet ypatingą dievišką giminystę su Tėvu.
 
Klaidos dėl Švč. Mergelės Marijos
 
Marijos tėvo vardas buvo ne Imramas (Sura 66:12), o (anot Tradicijos) Joachimas. Jėzų ji pagimdė ne po palme, o tvarte (Sura 19:23, plg. Lk 2, 1-20). Mahometas supainiojo Jėzaus motiną su šimtmečiais anksčiau gyvenusia Marija, Mozės ir Aarono seseria (Sura 19:27,28).
 
Moterų pažeminimas
 
Moterims Koranas suteikia žemesnį statusą negu vyrams. Vyras gali vesti daug žmonų (poligamija) (Sura 4:3), bet moteris negali ištekėti už daug vyrų (poliandrija). Koranas aiškiai suteikia vyrams teisę skirtis su žmonomis, bet nesuteikia tokios teisės moterims, teigdamas, kad „vyrai tuo klausimu turi paskutinį žodį“ (Sura 2:228). Musulmonės privalo dėvėti šydą, stovėti už vyro ir klūpoti priešais jį maldos metu. Galų gale, anot Korano, vyras net gali mušti savo žmonas (Sura 4:34).
 
Kūniškasis dangus
 
Koranas žada kūnišką dangų, kuriame apstu vyno ir visiškai nevaržomi lytiniai santykiai (Suros 56:15-37, 4:57, 11:23, 47:15). Jeigu girtuokliavimas ir ištvirkavimas žemėje yra nuodėmė, kaip tai gali derėti rojuje? Koranas rojų vaizduoja būtent tokį, kokį jį įsivaizdavo septinto amžiaus pagonys arabai ir persai. Kūniškai geidulingas dangaus, pilno gražių moterų ir vyno, supratimas tiesiogiai prieštarauja biblinės dangaus idėjos dvasingumui ir šventumui (plg. Apr 22,12-17).
 
Nėra Korano originalų
 
Musulmonų mokslininkai tvirtina, kad dar tebėra Korano rankraščio originalas. Tačiau kyla klausimas, kur jis? Trumpojoje islamo enciklopedijoje (Shorter Encyclopedia of Islam, H. Gibb & J. Kramers, NY 1953) aiškinama: „Vienas dalykas yra tikras ir atvirai pripažįstamas tradicijos, kad neegzistuoja joks apreiškimų rinkinys galutiniu pavidalu, kadangi [Mahometui] gyvam esant prie ankstesniųjų apreiškimų vis buvo pridedami nauji.“
Todėl aišku, kad kaulai, akmenys, palmės lapai, medžio žievė ir kiti daiktai, ant kurių Mahometas rašė šią medžiagą, buvo surinkti draugėn po jo mirties. Taip pat tikra, kad niekas iš šių daiktų neišliko. Jie jau seniai pamesti arba pražuvę. Kiekvienu atveju, kai misijose paprašydavom kurį nors musulmonų apologetą pasakyti mums vietą, kur saugojamas „originalus“ Korano rankraštis, jis pareikšdavo nežinąs, kur originalas yra, bet įsitikinęs, kad yra, „nes jis turi būti“.
Reikia pasakyti, kad kiekvienas islamo ritualas ir tikėjimas siekia pagoniškąją arabų kultūrą, gyvavusią prieš atsirandant islamui. Mahometas nemokė nieko naujo. Viskas, ko jis mokė, buvo arabų tikėjime ir apeigose daug anksčiau, negu jis gimė. O „vienintelio Dievo“ idėja ir bibliniai pasakojimai yra pasiskolinti iš žydų ir krikščionių. Jėzus Kristus – įsikūnijęs Dievo Žodis – paskelbė mums apreiškimo pilnatvę, todėl vėlesni apreiškimai negali būti iš Dievo.
„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą“ (Jn 1,1).
 
ISLAMAS IR PRIEVARTA
 
Žinomas islamo ekspertas, 50 metų praleidęs Šiaurės Afrikoje, prancūzas kun. Vincentas Serralda savo knygos Le Combat de Mahomet 1999 įžangoje rašo: „Islamas nuolat kariauja, net jei atrodo, jog šypsosi. Savo kare jis siekia sunaikinti krikščionybę. Tai man atskleidė atidus Korano skaitymas. Tą mirtiną kovą norėčiau parodyti prancūzų šeimoms, kurios dar nepatyrė musulmonų priešiškumo ir dar neįtaria, kad imamai šalia jų siekia pasaulinio imperializmo.“
 
Sura 28:58-59: Ir kiek mes sugriovėme miestų, kurie gyrėsi savo gerove! Ir jų būstuose po jų gyvens tik nedaugelis – mes tapsime jų paveldėtojais! Bet tavo Viešpats nesunaikina jokios bendrijos, kol pirmiau į jos vidurį [angl. vertime – center] nepasiunčia Pasiuntinio, kad jiems praneštų mūsų žinią. Ir sunaikina bendriją tik tuomet, kai jos nariai vykdo nedorybę. (Ši eilutė buvo plačiai komentuojama JAV po teroristų antpuolio 2001 rugsėjo 11 d. prieš Pasaulio Prekybos Centrą Niujorke. Gal ji įkvėpė teroristus?)
Sura 9:5: Kai draudimo mėnesiai praeis, tada žudykit pagonis, kur tik juos rasit, čiupkit juos ir apgulkit juos, išviliokit juos iš visų slėptuvių. Bet jeigu jie atgailaus, pradės melstis ir mokės mokesčius, leiskit jiems eiti, nes Alachas yra atleidžiantis ir gailestingas. (Šią eilutę Korano vertėjas ir islamo teologas Abdullah Yusuf Ali komentuoja taip: „Kai karas tampa neišvengiamas, jį reikia vesti energingai. Anot anglų patarlės, negali kovoti su vaikiškomis pirštinaitėmis. Kariavimas gali įgauti žudynių, pagrobimo, apsiausties, pasalos ir kitų karinių gudrybių formą. Bet ir tuomet kaltoji pusė gali atgailauti ir pasitaisyti, ir jei tai įvyksta, mūsų pareiga yra atleisti ir sudaryti taiką.“ Abdullah Yusuf Ali, The Holy Koran, Amana Corp., MD, 1983)
Sura 8:55-60: Štai, netikėliai, kurie netiki, prieš Alachą yra blogesni nei gyvuliai. Kai su jais sudarai sutartį, jie sutartis kaskart sulaužo ir neturi Dievo baimės. Ir kai juos sučiupsi kare, padaryk juos atbaidymu tiems, kurie juos seka, gal jie supras. (...) Ir tegul netikėliai nemano, kad jie nuo mūsų pabėgs, todėl ginkluokitės prieš juos, kiek tik turit vyrų ir arklių, kad išgąsdintumėt Alacho priešus.
Sura 98:6: Netikintieji tarp Knygos žmonių ir stabmeldžiai tikrai eis į pragaro ugnį, kad ten pasiliktų. Jie yra blogiausi tarp tvarinių.
Sura 8:12-14: Išties, aš siunčiu siaubą į netikėlių širdis. Todėl nukirskit jiems galvas ir nukapokit jiems visus pirštus! Taip, nes jie sukilo prieš Alachą ir Jo Pasiuntinį. Tačiau kas sukyla prieš Alachą ir Jo Pasiuntinį – žiūrėkite, Alachas baudžia griežtai. (...) Netikėliams tikrai paruoštos kančios ugnyje.
Sura 5:33: Išties, teisingas atlygis tiems, kurie kovoja prieš Alachą bei Jo Pasiuntinį ir žemėje kelia pragaištį, bus toks, kad daug iš jų bus nužudyti ar nukryžiuoti, arba kad jiems pakaitomis nukirs rankas ir kojas, arba kad jie bus ištremti iš krašto. Toks jų atlygis čia, o anapus jiems teks skaudi bausmė.
Sura 33:61: Jie [priešai] yra prakeikti! Kur tik jie bus rasti, turi būti sučiupti ir išžudyti.
Sura 9:123: O jūs, kurie tikite! Kovokite prieš netikėlius, kurie jus supa, ir leiskite pajusti jūsų tvirtumą. Ir žinokit, kad Alachas yra su dievobaimingaisiais.
 
MUSULMONŲ ROJUS
 
Sura 55:46-76: Tam gi, kuris bijojo savo Viešpaties akivaizdos, yra du sodai. Kokias savo Viešpaties geradarybes jūs paneigsite? [Šis klausimas įterpiamas po kiekvienos eilutės] Abu prisodinti medžių. Abiejuose trykšta du šaltiniai. Kiekviename yra kiekvieno vaisiaus dvi rūšys. Jie gulasi ant gultų su apmušalais iš brokato, ir abiejų sodų vaisiai yra po ranka. Ten yra droviai žvelgiančios palydovės, kurių nėra lietęs nei žmogus, nei džinas. Lyg jos būtų rubinai ir koralai. (...) Ten yra geros ir gražios mergelės (al-hur), gerai saugomos palapinėse, kurių nėra lietęs nei žmogus, nei džinas. Jos guli ant žalių pagalvių ir gražių kilimų.
Sura 56:15-37: Ant auksu išsiuvinėtų gultų jie atsigula, vienas priešais kitą, iš eilės aptarnaujami visados jaunų berniukų su taurėmis ir ąsočiais ir stiklinėmis, pripiltomis iš tekančio šaltinio. Nuo jo jie negaus galvos skausmo ir neapsvaigs. Ir rinktinių vaisių [yra ten], ir paukščių mėsos, kurios tik jie trokšta, ir mergelių, panašių į paslėptus perlus, kaip atlygio už jų darbus. Jie negirdi ten tuščių plepalų ir nieko nuodėmingo, vien tik žodžius: „Ramybė, ramybė“. (...) Po bespygliu lotosu, po išsikerojusiais bananais, ilgame šešėlyje, prie trykštančio vandens, su gausybe vaisių, nesibaigiančių ir nuolat pasiekiamų, ir su puikiomis palydovėmis. Štai, Mes nuostabiu sutvėrimu atstatėme [jų nekaltybę] ir padarėme jas mergelėmis, mielomis bendraamžėmis.
Sura 76:13-21: Ir Jis atlygins už jų tvirtumą sodu ir šilku. Ten jie atsirems į pagalves ir ten nepatirs nei saulės, nei geliančio šalčio. Nes šešėliai bus arti ir vynuogės kabės žemai virš jų. Ir jie ims indus iš sidabro bei taures lyg iš krištolo, iš sidabro, kurių tūrį jie patys nustatys. Taip pat jie ten gers iš taurės, pagardintos imbierais, iš ten esančio šaltinio, kuris vadinasi Salsabil. Ir juos aptarnaus amžinai jauni berniukai. Jei galėtum juos matyti, palaikytum juos pabertais perlais. Ir kur tu ten bepažiūrėsi, matysi tik palaimą ir didelius turtus. Jie dėvės rūbus iš žalio šilko ir iš brokato ir bus papuošti sidabro segėmis. Ir jų Viešpats duos jiems tyro gėrimo: „Žiūrėkite, tai jūsų atlygis! Atsidėkota už jūsų uolumą!“
 
AR MES GARBINAME TĄ PATĮ DIEVĄ?
 
Vatikano II Susirinkimo Konstitucija Lumen Gentium (16) teigia: „Galiausiai įvairiais būdais Dievo tauton įsirikiuoja dar nepriėmusieji Evangelijos. (...) Išganymo planas aprėpia ir išpažįstančiuosius Kūrėją, pirmiausia musulmonus, kurie išpažįsta laikąsi Abraomo tikėjimo ir drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą, teisiantį žmones paskutinę dieną.“
Tačiau musulmonai yra ne „dar nepriėmusieji Evangelijos“, bet ją sąmoningai atmetę. „Dievo tautai“ – Katalikų Bažnyčiai galima priskirti nuoširdžiai ieškančius Dievo pagonis, neturėjusius galimybės išgirsti apie Kristų ir Bažnyčią, t. y., gavusius taip vadinamą „troškimo krikštą“. Tačiau islamas kaip klaidinga religija tam trukdo, tai įmanoma tik kaip išimtis, nepaisant islamo. Formaliai išpažįstantis islamą žmogus negali turėti troškimo išpažinti Švč. Trejybę ar Kristaus dievystę, todėl jokiu būdu negali „įsirikiuoti į Dievo tautą“.
Korane atvirai neigiama Švč. Trejybė ir Kristaus dievystė, nors šios krikščionių tiesos ir suprantamos primityviai:
Sura 3:59: Išties, Jėzus yra priešais Alachą kaip Adomas. Jis sutvėrė jį iš dulkių. Tuo metu Jis tarė jam „Tapk!“, ir jis atsirado.
Sura 9:30: Krikščionys sako: „Kristus yra Alacho [Dievo] sūnus“. Taip kalba jų burna. Jie šneka panašiai kaip netikėliai, buvę prieš juos. Alacho prakeikimas virš jų! [Kituose vertimuose: Alachas tegul juos užmuša] Kaip jie neturi supratimo?!
Sura 5:72–75: Išties yra netikėliai tie, kurie kalba: „Alachas [Dievas] yra Kristus, Marijos sūnus“. Juk Kristus sakė: „Jūs, Izraelio vaikai! Tarnaukite Alachui, mano Viešpačiui ir jūsų Viešpačiui!“ Taigi, kas Alachui prie šono stato dievus, to Alachas neleidžia į rojų, ir jo būstas yra ugnis. Ir nedorėliai neras jokio padėjėjo. Išties yra netikėliai, kurie kalba: „Štai, Alachas yra trečias iš trijų.“ Bet juk nėra kito dievo išskyrus vienintelį Alachą. Jeigu jie neatsisakys savo nuomonės, tada tikrai netikėliai jų tarpe sulauks skaudžios bausmės. (...) Kristus, Marijos sūnus, yra tik Pasiuntinys.
Sura 4:171: O jūs, Knygos žmonės! Neperdėkite savo religijoje ir kalbėkite apie Alachą tik tiesą! Kristus Jėzus, Marijos sūnus, buvo Alacho pasiuntinys ir Jo žodis, Jo siųstas Marijai kartu su siela, kurią Jis sutvėrė. Todėl tikėkite Alachu ir Jo pasiuntiniu ir nesakykite: „Trys“. Atsisakykite to, taip jums bus geriau. Alachas yra vienintelis dievas. Jis yra pernelyg didis, kad turėtų sūnų.
Sura 19:35: Alachui yra neįmanoma pradėti Sūnų.
Konstitucija nepaiso esminio skirtumo tarp natūralaus, filosofinio ir antgamtinio, religinio Dievo pažinimo. Žinoma, bet kuris išmintingas žmogus, ir musulmonas gali natūraliai iš tvarinių suvokti, kad turi būti vienas asmeninis Dievas – visų daiktų Kūrėjas, atlyginantis už gėrį ir blogį. Toks suvokimas gali pažadinti religinį Dievo ieškojimą. Tačiau judaizmas, krikščionybė, islamas tiki ne į visiems bendrą abstraktų filosofų Dievą, o į konkrečią dievybę, kuri antgamtiškai apsireiškia ir pasako, kokia ji yra ir kokia jos valia. Tikrasis, realiai egzistuojantis Dievas yra save apreiškiantis per Jėzų Kristų kaip triasmenis, ir tai yra krikščionių Dievas, su kuriuo užmezgamas religinis ryšys tikėjimu, malda, auka. Judaizmo išpažinėjų Dievo, kuris būtų neapsireiškęs per Kristų, ar musulmonų Alacho, kuris neva apsireiškė Mohametui ir paneigė Švč. Trejybę bei Kristaus dievystę, paprasčiausiai nėra. Todėl teiginys, kad musulmonai „drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą“ yra fundamentaliai klaidingas. Alachas yra arba Mohameto išgalvota būtybė, arba jam realiai apsireiškusi okultinė jėga, kurią krikščionys vadina velniu.
Vatikano II Susirinkimo Deklaracijoje Nostra aetate (3) skaitome: „Bažnyčia taip pat su pagarba žvelgia į musulmonus, garbinančius vienatinį Dievą – gyvą ir esantį, gailestingą ir visagalį dangaus bei žemės kūrėją, kalbėjusį žmonėms. Jie stengiasi visa dvasia paklusti net slaptiems Dievo nuosprendžiams, kaip klausė Abraomas, su kuriuo islamo tikėjimas taip mielai save sieja. Nors Jėzaus jie ir nepripažįsta Dievu, bet garbina jį kaip pranašą ir gerbia jo motiną mergelę Mariją, o kartais net pamaldžiai jos šaukiasi. Be to, jie laukia teismo dienos, kai Dievas atlygins visiems prikeltiesiems žmonėms. Todėl jie vertina moralų gyvenimą ir garbina Dievą ypač malda, išmalda ir pasninku. Nors amžių eigoje tarp krikščionių ir musulmonų buvo kilę nemaža nesantaikos ir priešiškumo, Šventasis Sinodas ragina visus, pamiršus praeitį, stengtis vienas kitą nuoširdžiai suprasti ir bendromis jėgomis saugoti bei nešti visiems žmonėms socialinį teisingumą, moralines gėrybes, taiką bei laisvę.“
Bažnyčia gerbia visus žmones, bet ne dėl jų klaidos. Musulmonai garbina dievą Alachą, kuris nėra tikrasis krikščionių Dievas. Siejimasis su Abraomu ir Jėzumi islamui naudingas tik apologetinėje kovoje su „Knygos žmonėmis“ – žydais ir krikščionimis. Jie „vertina moralų gyvenimą“, tačiau islamas juos veda į natūraliai moralei priešingą daugpatystę, moters žeminimą, neapykantą ir prievartą prieš kitatikius, vergovę. Religijos esminis tikslas yra ne „nešti žmonėms socialinį teisingumą“, o išganyti sielas amžinybei – čia bendradarbiavimas su islamu neįmanomas, ir tai atsispindi istorijoje. O bendra natūrali veikla „taikos ir laisvės“ labui yra praktiškai neįmanoma, nes iš esmės skiriasi krikščionių ir musulmonų požiūris į socialinį teisingumą, taiką ir laisvę. Tarpreliginis dialogas puoselėja akivaizdžiai neįgyvendinamą utopiją ir tik prisideda prie religinio indiferentizmo plitimo.
 
*******
 
1980 lapkričio 17 d., savo pirmojo vizito Vokietijoje metu, susitikęs su musulmonų imigrantais Maince, popiežius pasakė: „Gyvenkite savo tikėjimu ir užsienyje!“ (Insegnamenti di Giovanni Paolo II, III, 1980 vasaris, p. 1268).
1985 rugpjūčio 19 d. Casablancoje (Marokas) popiežius kalbėjo stadione susirinkusiems 50 000 musulmonų jaunuolių: „Katalikų Bažnyčia pagarbiai žiūri į jūsų religinį kelią, pripažįsta jo vertę ir jūsų dvasinės tradicijos turtus.“ Katalikai ir musulmonai esą tiki „į tą patį Dievą, vienintelį Dievą, gyvąjį Dievą, Dievą, kuris sutveria pasaulius ir kuris veda savo kūrinius iki tobulybės“ (AAS 78 (1986), p. 98).
1993 vasario 10 d. apsilankęs Sudane, kur krikščionys masiškai žudomi ir parduodami į vergiją, popiežius Khartumo oro uoste sušuko: „Baraka Allah as-Sudan! Telaimina Alachas Sudaną!“ (L‘Osservatore Romano, 1993 vasario 15 d.).
1999 gegužės 5 d. popiežius lankė katalikų patriarchatą Bagdade (Irakas). Musulmonas, priėjęs kartu su kitais pasveikinti popiežiaus, įteikė jam kaip dovaną Koraną. Popiežius jį priėmė ir pabučiavo. Iš pagarbos bučiuojamos tik knygos, kuriose yra Dievo žodis: Šv. Raštas, mišiolas, liturginių skaitinių knyga. Negi popiežius pripažino, kad Korano tekstas yra dieviškas apreiškimas Mohametui?
2000 kovo 21 d., lankydamasis Jordanijoje, Wadi Al-Kharrar vietovėje popiežius kalbėjo: „Šventasis Jonas Krikštytojas tesaugo islamą ir visą Jordanijos tautą“ (The Remnant, 2000 rug­pjūčio 31 d.).
2001 gegužės 6 d. popiežius aplankė didžiąją Damasko mečetę. Pripažindamas, kad tai šventa vieta, jis nusiavė batus. Kieme jis meldėsi prie šv. Jono Krikštytojo statulos, kurioje esą yra šventojo galva.
Ar katalikai neturi pagrindo piktintis tokiais aktais ir išreikšti savo nepritarimą jiems?
 
ŠV. TOMAS AKVINIETIS APIE ISLAMĄ
Suma prieš pagonis, I, c. 6, 2-3.
 
Nuostabus pasaulio atsivertimo į krikščionių tikėjimą ženklas yra aiškiausias iš praeities ženklų ir jo toliau įrodinėti nereikia, nes savo padariniais yra akivaizdus. Juk būtų iš visų nuostabių ženklų nuostabiausias, jeigu pasaulis būtų paprastų ir nekilmingų žmonių paskatintas tikėti tokiais neįtikėtinais, tokiais sunkiais atlikti ir tokiais net vilčiai nepasiekiamais dalykais, nors tikėjimo tiesai patvirtinti ir mūsų laikais Dievas nenustojo daryti stebuklų per savo šventuosius.
Tačiau tie, kurie įkūrė klaidatikių sektas, ėjo priešinga linkme: pavyzdžiui, Mahometas suviliojo liaudį žadėdamas kūno malonumus, kurių trokšti žmones skatina kūno geidulingumas. Atpalaiduodamas kūno malonumų vadeles, jis mokė ir tuos pažadus atitinkančių taisyklių, kurioms kūniški žmonės, aišku, negali nepaklusti. Taip pat jis pateikė tik tokius tiesos įrodymus, kuriuos kiekvienas vidutinės išminties žmogus savo prigimtinėmis galiomis geba suprasti: be to, tiesas, kurių mokė, atskiedė daugybe pasakų ir melagingiausių doktrinų. Taip pat jis nepateikė jokių antgamtiškai sukurtų ženklų, kurie vieninteliai gali rodyti dieviškąjį įkvėpimą, kai matomas darbas, galintis priklausyti tik Dievui, atskleidžia neregimą dieviškąjį tiesos mokytojo įkvėpimą, bet pasakė esąs siųstas ginklo jėga – tai plėšikų ir tironų ženklas. Be to, iš pat pradžių visi Dievo ir žmonių reikalus išmanantys išminčiai juo nepatikėjo, bet visiškai nieko apie dieviškąją doktriną nežinantys, dykumose klajojantys sužvėrėję žmonės, kurių gausa remdamasis ginklo jėga jis privertė kitus žmones paklusti jo įstatymui. Taip pat apie jį neliudija nė viena praeities pranašų dieviškųjų pranašysčių. Maža to, savo prasimanymais jis iškreipė visas Senojo ir Naujojo Testamento tiesas, kas aišku kiekvienam, žinančiam jo įstatymą. Todėl draudimas skaityti Senojo ir Naujojo Testamento knygas buvo gudrus jo sprendimas, trukdantis sekėjams išsiaiškinti melą. Dėl viso to aišku, kad tie, kurie priima jo skelbiamą tikėjimą, tiki lengvabūdiškai.
KONTAKTAI
PAREMKITE MUS
PAMALDŲ LAIKAS KAUNE
LITURGINIS KALENDORIUS
FSSPX on YouTube
 
 
 
      
 
 
 
      
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
   
 


 
   
   
 
   
 
           Daugiau...
 
 
     
 
© VšĮ „Laetitia”, 2006Dipolis