Romos Katalikų Bažnyčios kongregacija
TITULINIS arrow STRAIPSNIAI arrow Bažnyčios krizė arrow Kard. Walterio Kasperio "(ne)gailestingumas" išsiskyrusių ir "antrą kartą susituokusių" atžvil
Kard. Walterio Kasperio "(ne)gailestingumas" išsiskyrusių ir "antrą kartą susituokusių" atžvil Spausdinti El. paštas
2014 07 07

Kardinolo Walterio Kasperio „(ne)gailestingumas“ išsiskyrusių ir antrą kartą susituokusių atžvilgiu.

Šį rudenį Romoje įvyks neeilinis vyskupų sinodas, skirtas šeimos temai. Jo metu ypatingas dėmesys bus skiriamas krikščioniškos šeimos problemoms sekuliarizmu persunktame pasaulyje: bendram gyvenimui nesusituokus, skyryboms, kontracepcijai ir t. t. Rengiantis sinodui, Vatikanas išsiuntė vyskupams savotišką anketą su santuokinės moralės klausimais, į juos aukščiausieji ganytojai turėjo atsakyti. Kai kuriose šalyse, ypač vokiečiakalbėse, vyskupai persiuntė anketą atrinktam tikinčiųjų ratui, ir šie atsakė į klausimus taip, kaip ir buvo tikėtasi. Atsakymai parodė, kaip toli pažengęs krikščioniškos santuokinės moralės nuosmukis kadaise krikščioniškoje liaudyje. Į klausimą „Ar laikote tai nuodėme, jei planuodami nėštumą naudojate vadinamuosius neleistinus metodus?“ 86 % atsakė „ne“ ir tik 14 % atsakė „taip“. Į kitą klausimą „Ar dėl to susilaikote nuo Eucharistijos?“ 90 % atsakė „ne“, 10 % ‒ „taip“. Iš atsakymų paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, Acheno vyskupijoje „Bažnyčios santuokinė ir seksualinė moralė... daugeliui yra kliūtis tikėti“. Bambergo vyskupijoje atsakymai rodo „kritišką nuostatą Bažnyčios moralinio mokymo atžvilgiu“. Eseno vyskupijoje apklaustieji pasisakė už „leidimą rengti tos pačios lyties porų laiminimo ceremonijas“. Freiburgo diecezijoje „poros gyvenimas kartu prieš vestuves laikomas ne išimtimi, o normaliu dalyku“. Kelno vyskupijoje „Bažnyčios mokymas laikomas atitrūkusiu nuo tikrovės ir žmonių tarpusavio santykių“. Magdeburgo vyskupijoje „Bažnyčia prarado savo, kaip mokytojos, autoritetą santuokinio ir šeimyninio gyvenimo srityje“. Mainco diecezijoje „absoliuti dauguma tikinčiųjų nepritaria dirbtinių nėštumo planavimo priemonių draudimui arba laiko jį visiškai nesvarbiu“. Osnabriuko vyskupijoje „vis daugiau žmonių nusigręžia nuo Bažnyčios“. Rotenburgo vyskupijoje „prezervatyvų draudimas laikomas nedovanotinu“. Triero vyskupijoje apklaustieji tikisi „sulaukti gailestingumo santuokos, skyrybų, naujo santuokinio gyvenimo pradėjimo ir seksualumo klausimais“.[1]

 

Lemtingas kardinolo Kasperio vaidmuo

 

Vasario 17‒22 d. Šventasis Tėvas sušaukė konsistoriją, jos metu buvo išrinkti nauji kardinolai, taip pat aptartas pasirengimas vyskupų sinodui. Vieninteliu pranešėju popiežius paskyrė kardinolą Kasperį, ir vasario 20 d. rytą, ketvirtadienį, šis pasakė ilgą kalbą savo kolegoms kardinolams. Prieš pradedant atidžiau nagrinėti jo pranešimą, vertėtų apžvelgti kardinolo teologines pažiūras.

Walteris Kasperis gimė 1933 m., o 1957 m. buvo įšventintas kunigu. Ilgą laiką dirbo mokslinį darbą, buvo paskirtas teologijos profesoriumi ir Hanso Küngo (Kiungo) asistentu, 1989 m. įšventintas vyskupu ir paskirtas dirbti Rotenburgo ‒ Štutgarto diecezijoje, ten praleido dešimt metų. 1993 m. jis kartu su dabartiniu kardinolu Lehmannu (Lėmanu) ir jau mirusiu arkivyskupu Saieriu (Zajeriu) parengė pasiūlymą, rekomenduojantį teikti sakramentinę Komuniją išsiskyrusiems ir „antrą kartą susituokusiems“, bet tuometinis Tikėjimo kongregacijos prefektas kardinolas Ratzingeris pasiūlymą ryžtingai atmetė. 1999 m. vyskupas Kasperis buvo paskirtas Popiežiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti sekretoriumi Romoje, o netrukus tapo jos prezidentu. Aktyviai dalyvavo parengiant ir 1999 m. Augsburge pasirašant bendrą deklaraciją tarp katalikų ir protestantų. 2010 m. dėl amžiaus pasitraukė iš savo pareigų, bet per popiežiaus rinkimus praėjusiais metais aktyviai rėmė kardinolo Jorge Bergolio kandidatūrą į vyriausiojo ganytojo sostą.

O dabar trumpai apžvelkime Walterio Kasperio mokslinę kūrybą, atidžiau patyrinėdami keletą jo darbų. 1967 m. viename savo straipsnyje jis rašė: „Dievas, kuris kaip nekintama būtis yra iškilęs virš pasaulio ir istorijos, reiškia iššūkį žmonėms. Tokį Dievą būtina paneigti žmogaus labui, nes jis savinasi žmogui priklausančią garbę ir šlovę. [...] Tokio Dievo reikia saugotis ne tik dėl žmogaus, bet ir dėl paties Dievo. Tai net ne tikrasis Dievas, o varganas stabas. Nes Dievas, kuris egzistuoja šalia ir virš istorijos, kuris pats nėra istorija, yra ribotas Dievas. Jei tokia būtybė vadinama Dievu, tai dėl paties Absoliuto turime tapti ateistais. Toks Dievas atitinka `sustabarėjusią pasaulėžiūrą; jis yra sąstingio garantas ir pažangos priešas.“[2]

Savo knygoje „Einführung in den Glauben“ („Įvadas į tikėjimą“) jis mano, kad „dogmos gali būti visiškai vienpusiškos, paviršutiniškos, nenuolaidžios, kvailos ir neapgalvotos.“[3]

Veikale „Jesus der Christus“ („Jėzus Mesijas“) Kasperis apie Naujojo Testamento stebuklus rašo: „Literatūriniu kritiniu požiūriu, matome tendenciją dauginti, perdėti ir pervertinti stebuklus. [...] Atsižvelgiant į tai, faktų, kuriais remiasi pranešimai apie stebuklus, labai sumažėja.“[4] Pranešimai apie stebuklus, jo nuomone, yra „nekrikščioniškų motyvų priskyrimas Jėzui, norint pabrėžti jo didybę ir visagalybę. [...] Atsižvelgiant į jų istoriją ir formą, daugelis pranešimų apie stebuklus pasirodo esą ne kas kita, kaip Velykų išgyvenimo perkėlimas į žemiškąjį Jėzaus gyvenimą arba išankstinis pašlovinto Kristaus vaizdavimas“[5]. Ypač tai pasakytina apie Jajiro dukters, jaunuolio iš Najino ir Lozoriaus prikėlimą iš mirusiųjų. „Tokiu būdu net gamtiniai stebuklai pasirodo esą vėliau prijungti prie pirminės tradicijos.“[6]

Aptardamas seniausią evangelijų pranešimą apie Kristaus prisikėlimą, (Mk 16, 1‒8) Kasperis mano, jog „čia reikia įžvelgti ne istorinį faktą, o stilistines priemones, kurių tikslas ‒ sužadinti dėmesį ir sukelti įtampą“[7]. Tačiau Kasperis griauna ne tik tikėjimą Viešpaties prisikėlimu, bet ir visą kristologinę dogmą. Jis rašo: „Sinoptinėse evangelijose Jėzus niekur savęs nevadina Dievo Sūnumi. Posakis „Dievo Sūnus“ vienareikšmiškai randamas tik Bažnyčios tikėjimo išpažinime.“[8] Kitoje vietoje jis teigia: „Veikiausiai jis nevadino savęs nei Mesiju, nei Dievo tarnu, nei Dievo Sūnumi, galbūt nevadino savęs nei Žmogaus Sūnumi.“[9] Dogmą, teigiančią, kad Jėzus yra tikras žmogus ir tikras Dievas, reikią „peržiūrėti“.[10] Ar tai nėra modernizmas tikrąja to žodžio prasme, modernizmas grynąja savo forma? Ir būtent tokiam žmogui popiežius pavedė prieš konsistoriją perskaityti pranešimą apie šeimą ir aktualias jos problemas! Tačiau ar toks modernistinis tikėjimas gali būti krikščioniško dorovės mokymo pagrindu? Kurgi dingo Viešpaties baimė, bet kokios išminties pradžia? (Plg. Ps 110)

 

Kardinolo Kasperio kalba prieš kardinolų konsistoriją 2014 m. vasario 20 d.

 

Tačiau grįžkime prie paties pranešimo, išspausdinto leidyklos „Herder“ kovo 10 d., prieš pat Vokietijos vyskupų konferencijos susirinkimą. Turbūt nesuklysime spėdami, jog tai ne atsitiktinumas.

Pirmojoje dalyje kardinolas aptaria šeimos vietą pasaulio sukūrimo ir krikščioniškojo atpirkimo tvarkoje, taip pat kalba apie nuodėmės poveikį šeimos gyvenimui ir apie šeimą, kaip namų bažnyčią. Čia randame keletą teisingų ir gražių minčių. Pavyzdžiui, 42 psl. rašoma: „Nauja širdis reikalauja nuolatinio jos ugdymo ir širdies kultūros. Šeimyninis gyvenimas turi būti puoselėjamas remiantis trimis Šventojo Tėvo išsakytais raktiniais žodžiais: „Prašau“, „Ačiū“ ir „Atsiprašau“. Būtina turėti vienas kitam laiko, kartu švęsti šabą, t. y. sekmadienį, nuolatos lavinti atlaidumą bei kantrybę, be paliovos rodyti palankumo, pagarbos, švelnumo, dėkingumo ir meilės ženklus. Bendra malda, Atgailos sakramentas ir bendras Eucharistijos šventimas padeda vis iš naujo sutvirtinti santuokinį raištį, kuriuo Dievas apjuosė sutuoktinius. Visada būna be galo gražu sutikti pagyvenusias poras, kurios netgi sulaukusios garbaus amžiaus dega brandžia tarpusavio meile. Tai irgi yra atpirktos žmogaus būties ženklas.“ Tačiau ar iš tiesų šeima yra „Bažnyčios kelias“, kaip tai 4-ojo skyriaus pabaigoje teigia kardinolas? Argi ne teisingiau sakyti, kad Bažnyčia yra šeimos kelias?

Tačiau, be jokios abejonės, pagrindinis pranešimo dėmesys skiriamas išsiskyrusių ir „antrą kartą susituokusių“ katalikų problemai (5 skyrius). Kardinolas visiškai teisus sakydamas, jog vis didėjantis iširusių šeimų skaičius tragiškai atsilieps Bažnyčios ateičiai. Deja, jis nepamini gilesnių tokios raidos priežasčių, o tai yra atskiestas, sutrumpintas ir iškreiptas tikėjimo mokymas, taip pat jokio mokymo apie santuoką (ypač apie santuokos, kaip Kristaus ryšio su savo nuotaka, Bažnyčia, atvaizdo, šventumą ir iš to plaukiantį santuokinio ryšio neišardomumą) nebuvimas ištisus dešimtmečius. Už tai kaltė krenta vyskupams, nes jie, kaip tikėjimo ir dorovės mokytojai savo vyskupijose, nedovanotinai apleido savo pareigas. Pavyzdžiui, apie kardinolą Kasperį negalima pasakyti, kad jis, būdamas Rotenburgo vyskupu, savo pamoksluose, paskaitose ir katekizmo pamokose būtų gynęs santuokos šventumą ir neišardomumą.

Pranešėjas teisus sakydamas, jog galima „stebėtis paliktų sutuoktinių, turinčių vieni patys irtis per gyvenimą, didvyriškumu ir jį remti.“ (55 psl.) Krikščionybė iš tiesų kartais reikalauja tokio didvyriškumo, tačiau jis pasiekiamas ne žmogiškomis jėgomis, o su Dievo malonės pagalba, kaip tai net ir mūsų laikais įrodo daugelio paliktų, bet ištikimybės besilaikančių sutuoktinių pavyzdys. Argi šv. Paulius nesakė, jog viską galįs tame, kuris jį stiprina?

Tolesni kardinolo sakiniai priverčia krūptelėti: „Vis dėlto daugelis paliktų sutuoktinių būna priversti dėl vaikų gerovės sudaryti naują partnerystę ir naują civilinę santuoką, kurios negali be savo kaltės atsisakyti.  Po ankstesnės karčios patirties jie tokiose jungtyse dažnai randa žmogišką laimę, netgi, galima sakyti, dangaus dovaną (paryškinta mūsų).“ (55 psl.) Sakykime tiesiai šviesiai: tokia jungtis prieštarauja santuokos neišardomumui ir yra sunki nuodėmė. Žinoma, iš tokios santuokos gimusių vaikų negalima tiesiog pamesti, bet Bažnyčia tokiais konkrečiais atvejais siūlo ne vieną išmintingą sprendimą, sutinkantį su bendruoju dorovės įstatymu. Todėl nedaug ko verti kardinolo žodžiai kitame skyriuje: „Sakramentinės santuokos neišardomumas ir antros sakramentinės santuokos sudarymo dar gyvam esant pirmajam sutuoktiniui negalimumas yra neatsiejama Bažnyčios tikėjimo tradicijos dalis.“

Šiek tiek toliau kardinolas atskleidžia tikrąsias savo ir savo bendraminčių idėjas: „Šiandien mes esame panašioje situacijoje, kaip ir per paskutinį Susirinkimą, kai buvo nagrinėjamas ekumenizmo ir religinės laisvės klausimas. Tuomet irgi būta enciklikų ir Šventosios Oficijos nutarimų, kurie, regis, kliudė bet kokiai pažangai šiuo klausimu. Tačiau Susirinkimas, nepažeisdamas privalomos dogmatinės Tradicijos, atvėrė duris.“ (57 psl.) Kaip tik dėl to Šv. Pijaus X brolija jau daugelį metų ir kaltina Susirinkimą: jis atvėrė duris klaidoms, tuo žymia dalimi prisidėdamas prie Bažnyčios krizės. Kardinolas šį Bažnyčios mokymo „vystymąsi“ pateisina tam tikra „hermeneutika, kuri tuo pat metu yra ir teisinė, ir pastoracinė“ (60 psl.).

Popiežius Benediktas XVI išsiskyrusiems ir „antrą kartą susituokusiems“ leido priimti dvasinę Komuniją ‒ sako kardinolas ir klausia savęs, kodėl tada jiems draudžiama priimti ir sakramentinę Komuniją. Atsakymas yra paprastas: norėdamas priimti dvasinę Komuniją, žmogus turi gailėtis dėl savo nuodėmių ir prašyti Dievą pagalbos rasti išeitį iš susidariusios padėties, o leidimas priimti sakramentinę Komuniją pateisintų jo nuodėmingą padėtį, palaimintų jo ištuoką bei nesantuokinę jungtį ir paskatintų jį žengti žemiškos ir amžinosios pražūties keliu. Beje, tas pats pasakytina ir apie kardinolo siūlomą atgailos trukmę, po kurios išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems turėtų būti leista priimti Šv. Komuniją: kaip gailestį, taip ir atgailą turi lydėti rimtas pasiryžimas taisyti savo gyvenimą, kitaip ji būtų bevertė. Argi Šventoji Dvasia apaštalo Pauliaus lūpomis ir plunksna nesako, kad „kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės (t. y. priima sakramentinę Komuniją), ... tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27‒29)? Ar gali būti dar didesnis negailestingumas sielų atžvilgiu ir dar didesnė neteisybė Bažnyčios mokymo atžvilgiu? Katalikų Bažnyčios katekizmas ir visa Bažnyčios Tradicija sako, kad įspėti nusidėjėlį yra dvasinis gailestingumo darbas. Čia aiškiai matyti, kaip Bažnyčios vadovai visiškai prarado antgamtinį požiūrį į sielų išganymą. Akivaizdu, kad kardinolas Kasperis nebeskiria nepritarimo nuodėmei ir gailesčio nusidėjėliui. Atsakydamas į savo kolegų kardinolų priekaištus, jis pabrėžė, kad gailestingumas esąs „hermeneutinis tiesos aiškinimo principas“ (79 psl.), ‒ remiantis šiuo argumentu, žinoma, galima atmesti bet kurią dogmą. Kitoje vietoje (82 psl.) savo požiūrį kardinolas grindžia Epikėjos* principu. Šis teisinis terminas reiškia tai, kad tam tikru atveju, neturint galimybės kreiptis į įstatymo davėją, pagrįstai manoma, jog jis šioje konkrečioje situacijoje neketintų įpareigoti, nors įstatymo raidė sako kitaip. Tačiau kadangi Dievas, kaip viso ko Kūrėjas, įdėjo prigimtinį įstatymą į savo kūriniją numatydamas kiekvieną atvejį ir nuolatos visur būna, vadinasi, prigimtiniam įstatymui negalima taikyti Epikėjos principo.

 

Popiežiaus pozicija

 

Kardinolas savo kalbą pasakė ketvirtadienio priešpietį, o tos pačios dienos popietę ją griežtai užsipuolė ir sukritikavo kai kurie kiti konsistorijos dalyviai. Vis dėlto penktadienio rytą popiežius Pranciškus negailėjo pagyrimo žodžių vokiečių kardinolui. Jis teigė Kasperio samprotavimuose pastebėjęs „didelę meilę Bažnyčiai“. „Vakar prieš užmigdamas aš dar kartą perskaičiau kardinolo Kasperio darbą ‒ bet ne tam, kad lengviau užmigčiau, ‒ kalbėjo popiežius pradėdamas antrąją konsistorijos dieną. ‒  Norėčiau jam padėkoti, nes jo pranešime radau gilią teologiją, blaivų ir aiškų teologinį mąstymą. Malonu skaityti aiškią teologiją. Taip pat radau tai, ką šv. Ignacas vadina sensus ecclesiae, meile motinai Bažnyčiai. Jūsų pranešimas davė man daug naudos, ir man kilo viena mintis ‒ atleiskit, Eminencija, jeigu Jus tai sutrikdys, ‒ apie tokią teologiją sakoma, kad ją reikia „studijuoti klūpint ant kelių“. Dar kartą ačiū. Ačiū.“[11]

 

Pranešimo pasekmės

 

Revoliucinė kardinolo Kasperio kalba sulaukė ne tik konsistorijos dalyvių protestų, bet, žinoma, ir pritarimo. Miuncheno arkivyskupas kardinolas Marxas (Marksas) atrodė patenkintas Kasperio pranešimu. Jo nuomone, kardinolo kalba esanti „uvertiūra“ į diskusiją, o ši taip greitai nesibaigs. Kardinolas Marxas viešai ir kandžiai supeikė Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektą Müllerį (Miulerį) už tai, kad šis priminė katalikų mokymą apie santuokos neišardomumą ir negalimybę leisti išsiskyrusiems ir „antrą kartą susituokusiems“ priimti sakramentinę Komuniją. Taip pat Vienos arkivyskupas kardinolas Schönbornas (Šionbornas) prisipažino, jog pranešėjo kalba jam palikusi gerą įspūdį. Vienos bažnytiniame aplinkraštyje jis Kasperio pranešimą apibūdino kaip „puikiai suformuluotą“ ir „nuostabų“. Jo teigimu, pranešimas aiškiai atsižvelgia į šeimą kamuojančias problemas.[12]

Kasperio kalbos atverta žaizda dar ilgai pūliuos ir be galo kenks mistiniam Kristaus Kūnui ‒ ne vien todėl, kad už kardinolą užsistoja popiežius. Nesutarimai šiuo klausimu iškilo iškart po to Miunsteryje vykusiame visų Vokietijos vyskupų susirinkimo metu, ypač renkant naują vyskupų konferencijos pirmininką.

Vis labiau aštrėjanti diskusija šia tema reiškia tam tikrą prasilaužimą, panašų į tą, kurį sukėlė vadinamoji „Königsteinerio (Kionigštainerio) deklaracija“ dėl Pauliaus VI enciklikos „Humanae Vitae“. Joje vokiečių vyskupai paskelbė, kad sutuoktiniai, rinkdamiesi apsisaugojimo nuo nėštumo priemones, gali vadovautis savo sąžine. Tolesnes pasekmes santuokinei moralei galima jau įžvelgti Freiburgo arkivyskupijos Sielovados tarnybos 2013 m. rugsėjį išleistuose pastoraciniuose patarimuose. Juose randame tokius teiginius:

„Antroji santuokinė jungtis privalo per pakankamai ilgą laiko tarpą įrodyti esanti moralinė tikrovė, parodydama ryžtingą ir akivaizdžią valią nuolat gyventi kartu pagal santuokos dėsnius. [...]“ Tokie partneriai esą „nusipelno moralinio pripažinimo dėl kartu įgyvendinamų žmogiškųjų vertybių ir ypač dėl savo pasirengimo viešai ir teisiškai įpareigojančiu būdu prisiimti atsakomybę vienas už kitą. [...] Pora nori išgirsti pažadą, kad Dievas juos lydės ir saugos per visą jų gyvenimą. Jie tikisi sulaukti dvasinės globos, kuri juos paskatintų ir padrąsintų ryžtis naujam gyvenimo projektui. [...] Kaip tik tai simbolizuoja palaiminimas ir žvakės perdavimas“.

Atitinkamai tokioms poroms numatoma liturginė ceremonija su palaiminimu: „Nuo Velykų žvakės pridegama kita žvakė, ir ją pora laiko drauge.“ Siūloma sukalbėti šią maldą: „Melskimės. Amžinasis Dieve, tavyje mes randame atleidimą, meilę ir naują gyvenimą. Tu padarai gyvenimą šviesesnį. Meldžiame tave, palaimink šią žvakę. Kaip jos liepsna išsklaido tamsybes, tai ir tu nušvieti kiekvieno žmogaus gyvenimo kelią. Būk šviesa N. N. ir N. N., kad jie tave šlovintų laimingomis dienomis, į tave kreiptųsi ištikus bėdai ir viskame, ką tik darytų, patirtų tavo artumą ir paramą. Padėk jiems tavo šviesoje rasti prieglobstį ir pastiprinimą. To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen. Priklausomai nuo situacijos būtų naudinga sukalbėti maldą už visą (naują) šeimą ir palaiminti namus.“

Argi tai nėra nesantuokinių ryšių, o kartu ir nuodėmės palaiminimas?

Savo pranešime kardinolas Kasperis numato tik nedidelei daliai išsiskyrusiųjų ir antrą kartą susituokusiųjų leisti priimti sakramentinę Komuniją, tačiau kyla klausimas: kas šią privilegijuotą dalį atrinks? Ar likusieji nepasijus kvailai? Kaip ir „Königsteinerio deklaracijos“ atveju, užtvanka bus jau pralaužta, ir šventvagiškų Komunijų praktika neapsiribos siauru tikinčiųjų ratu, bet greitai išplis visur.

Neomodernistai per Susirinkimą ir po jo padarė tikėjimui ir Bažnyčios Tradicijai didžiulę žalą, tačiau oficialiai bent jau gindavo katalikų dorovinį mokymą. Kardinolas Kasperis pakilo į kovą ir prieš jį.

 

Bažnyčios mokymas apie krikščionišką santuoką

 

Krikščioniška santuoka yra Dievo sandoros su savąja tauta, o ypač Jėzaus Kristaus santuokinio ryšio su savo Bažnyčia dvasinis paveikslas. Ją įsteigė pats Viešpats Jėzus kaip tikrą ir reikalingą sakramentą. Kartą sudarius, santuokos nebegalima išardyti.

Pirmasis jos tikslas yra naujos gyvybės sukūrimas ir Dievo duotų vaikų išauklėjimas dorais krikščionimis. Antrasis jos tikslas ‒ abipusė sutuoktinių pagalba ir pašventinimas. Be to, santuoka yra vaistas nuo netvarkingų kūniškų geismų.

Gindami santuokos, kaip ryšio tarp vieno vyro ir vienos moters, orumą, šventumą ir neišardomumą, pacituosime Kristaus žodžius: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6) ir „Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“ (Lk 16, 18). Todėl jeigu krikščionis, jo sutuoktiniui dar esant gyvam, sudaro naują civilinę santuoką, jis nusižengia santuokinei ištikimybei ir padaro sunkią nuodėmę, nebeleidžiančią jam priimti sakramentų. „Neklyskite! ... svetimautojai ... nepaveldės Dievo karalystės.“ (1 Kor 6, 9). Toks yra nepertraukiamas Bažnyčios mokymas, jį dar kartą aiškiai pabrėžė Tridento Susirinkimas 24-ojoje sesijoje (1563 m. lapkričio 11 d.). 7-asis kanonas apie Santuokos sakramentą skelbia: „Kas sako, jog Bažnyčia klysta mokydama, kad, pagal evangelijų ir apaštalų mokymą (Mt 5, 32; 19, 9; Mk 10, 11; Lk 16, 18; 1 Kor 7, 11), santuokos ryšys dėl vieno iš sutuoktinių neištikimybės negali būti išardytas ir kad nė vienas iš jų, netgi nekaltoji pusė, nedavusi jokio preteksto neištikimybei, negali sudaryti kitos santuokos, ir kad tas, kuris atleidžia neištikimą žmoną ir veda kitą, arba ta, kuri atleidžia neištikimą vyrą ir veda kitą, svetimauja ‒ tebūnie atskirtas.“[13]

1994 m. rugsėjo 14 d. Tikėjimo doktrinos kongregacija paskelbė dokumentą, draudžiantį duoti sakramentinę Komuniją išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems krikščionims. Kadangi dokumentas sukėlė didžiulį atgarsį, kardinolas Ratzingeris turėjo dar kartą pabrėžti Bažnyčios mokymą apie santuokos neišardomumą ir atsakyti į priekaištus. Kai XVI a. Anglijos karalius Henrikas VIII norėjo neteisėtai sudaryti sąjungą su savo dvaro dama Anna Boleyn (Ana Bulin), Šventasis Sostas stojo ginti santuokos šventumą, netgi visos šalies atsiskyrimo nuo Romos Bažnyčios sąskaita. Pažvelgę dar toliau, pamatysime patį Joną Krikštytoją, smerkiantį neištikimąjį Erodą: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona.“ (Mk 6, 18) Už šį liudijimą jis užmokėjo savo galva ir krauju. Tik tokia Bažnyčios vyrų ‒ pirmiausia vyskupų ir Šventojo Sosto atstovų ‒ tiesos meilė ir tvirtybė gali atstatyti krikščionybę.

 

Zaitzkofenas, 2014 kovo 25 d., Apreiškimo Marijai šventė

Kun. Franz Schmidberger,

Jėzaus širdies seminarijos rektorius ir buvęs Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinis vyresnysis

 

 



[1] Citatos paimtos iš žurnalo „Der Spiegel“ (2014 m. gegužės mėn. Nr.)

[2] Walterio Kasperio straipsnis „Gott in der Geschichte“, publikuotas: Norbert Kutschki, Gott heute, 15 Beiträge zur Gottesfrage, Mainz: Matthias-Grünewald-Verlag, 1967.

[3] Kasper W., Einführung in den Glauben, Mainz: Grünewald, 1983, p. 148.

[4] Kasper W., Jesus der Christus, Mainz: Grünewald, 1978, p. 105.

[5] Ten pat, p. 106.

[6] Ten pat, p. 106.

[7] Ten pat, p. 149‒150.

[8] Ten pat, p. 129.

[9] Kasper W., „Jesus und der Glaube“, in Walter Kasper, Jürgen Moltmann, Jesus ja – Kirche nein? (Theologische Meditationen 32), Zürich, Einsiedeln, Köln: 1973, p. 20

[10] Einführung in den Glauben, p. 55

* Epikėja (nuo senovės graikų kalbos žodžio „ἐπιείκεια“ (epieíkeia) ‒ „protingumas“) ‒ etinis principas, pagal kurį, galima pažeisti įstatymą dėl didesnio gėrio.

[11] „Pope Francis greets Ukrainian Cardinals and praises Cardinal Kasper’s ‘kneeling theology“, Vatikano informacinė tarnyba, (2014-02-21).

[12] Nardi G., Katholisches.info, (2014-02-27).

[13] Denzinger H., Kompendium der Glaubensbekenntnisse und kirchlichen Lehrentscheidungen, Herder Verlag, 40. Auflage, 2005, p. 574-575.


KONTAKTAI
PAREMKITE MUS
PAMALDŲ LAIKAS KAUNE
LITURGINIS KALENDORIUS
FSSPX on YouTube
 
 
 
      
 
 
 
      
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
    
 
 
 
 
   
 


 
   
   
 
   
 
           Daugiau...
 
 
     
 
© VšĮ „Laetitia”, 2006Dipolis